2003 m. išleista knyga „Pirminiai dokumentai, Rytų ir centrinės Europos meno rašytiniai šaltiniai nuo 6-ojo dešimtmečio“ („Primary Documents, A Sourcebook for Easten and Central European Art Since the 50s“) buvo rengiama kelis metus.
Sumanymo autorė – Laura Hoptman, tuomet buvusi Modernaus meno muziejaus Niujorke (MoMA) kuratore. Antologijos tikslas – supažindinti anglakalbę auditoriją su pirminiais tekstais iš Rytų Europos.
Daug atsiliepimų apie knygą sulaukta ne tik iš Vakarų šalių, kurioms ir buvo adresuotas leidinys, bet ir iš pačios Rytų Europos. Dabar šis regionas yra stabilus ir saugus, šalys yra įstojusios į NATO ir Europos Sąjungą. Tačiau jis tikrai nėra visapusiškai ištyrinėtas. 10-ame dešimtmetyje Rytų Europos meną neretai nagrinėjo Vakarų institucijos. Ateityje tai turėtų atlikti ir pačios Rytų Europos struktūros.
2003 m. kovo 11 d. knygą išleidusiame Modernaus meno muziejuje Niujorke (MoMA) vyko diskusija apie „Pirminius dokumentus“, pavadinta „Meno Rytai: pokyčiai Rytų Europoje”. Simpoziume buvo nagrinėti istoriniai, politiniai ir meniniai regiono kontekstai. Diskusijoms buvo iškelti keli bendri klausimai: Ar Rytų Europoje po Antrojo pasaulinio karo egzistavo šiuolaikinio vizualaus diskurso kanonas? Jei taip, kas jį parašė? Kaip pastaraisiais dešimtmečiais keitėsi kultūriniai šalių identitetai? Kaip tai atsispindėjo šiuolaikiniame mene? Kokie šiuolaikinio meno suvokimo skirtumai įvairiuose Rytų Europos kraštuose? Ar skiriasi meno padėtis anksčiau ir dabar, kaip pasikeitė menininkų kūrybos sąlygos? Ar pasikeitė bendradarbiavimas tarp įvairių Rytų Europos šalių?
Diskusijoje, kurią moderavo Laura Hoptman ir Tomas Pospiszylas, dalyvavo knygos tekstų autoriai Borisas Groysas, Bojana Pejic, Slavojus Žižekas ir Katrzyna Kozyra.
Rytų Europos kultūros tematikai skirtą publikacijų ciklą pradedame nuo Slavojaus Žižeko pasisakymo diskusijoje.
Slavojus Žižekas: “Apie (ne)kintančius kanonus ir kraštutinius avangardus”
Slavojus Žižekas yra garsus slovėnų filosofas, Socialinių mokslų instituto Socialinių mokslų fakulteto Liublianoje mokslininkas. Jis yra Teorinės psichoanalizės draugijos Liublianoje įkūrėjas ir prezidentas.
Europa pastaruoju metu stato ją atskiriančią sieną. Esama netgi tikrų sienų: tarkim siena tarp Jungtinių Valstijų ir Meksikos ar elektroninės sienos. Kažkada būta ir svajonių laikotarpio, kai universalus globalizmas prilygo laisvei. Dabartiniu metu vėl dygsta sienos.
Todėl aš norėčiau paminėti keletą smulkių dalykų vargšo, realaus socializmo garbei. Aš manau, kad vėlyvojoje dekadentinėje jo fazėje, jei terminas “laimė” išvis ką nors reiškia, žmonės ten buvo laimingi. Man būnant Lietuvoje, diskutavome, kada žmonės išties buvo laimingi. Ir mes priėjome tokios išvados: vieta, kur žmonės buvo arčiausiai laimės - tai 8-ojo dešimtmečio pabaigos Čekoslovakija. Tamsiausias Husako režimo metas.
Kodėl? Todėl, kad norint būti laimingam, reikia trijų dalykų. Pirmiausia, turi gyventi gerai, bet ne per daug gerai. Tarkim, parduotuvėse turi būti mėsos, tačiau kartą į mėnesį turi nebūti nei mėsos,nei kiaušinių, kad visą laiką prisimintum, koks laimingas buvai, kai turėjai mėsos. Jei turi jos visą laiką, to nevertini. Antra: demokratija, jei ji ir yra, ji turi nefunkcionuoti. Nes kai tu ja tiki, jautiesi perdaug atsakingas. Tai blogai laimei. Reikia kokio nors tarpininko, kuriam galėtum numesti atsakomybę. Tai buvo didelis, Kristų primenantis pasiaukojantis Komunistų partijos vaidmuo. Prisimenu savo jaunystę. Jie buvo atsakingi už viską. Jei kildavo audra, galvodavome, kad komunistai ją sukėlė. Sakydavome: “Jie. Jie vėl tai padarė”. Tai labai svarbu laimei. Trečia: turi būti pakankamai kvailas ir tikėti, kad yra kita vieta, kur viskas yra geriau. Tačiau ta vieta turi būti labai ypatinga. Ji turi būti teisingai nutolusi. Jei ji per toli, tuomet svajonė nebus pakankamai pilna.
Manau, kad laimė ir laisvė nebūna greta. Žmonės komunizmo laikais buvo laimingi. Tačiau pasakysime: “O kaip kenčiantys menininkai?” Netgi su jais buvo sudėtingiau. Kuria prasme? Pateiksiu kelis anekdotus iš savo šalies.
Menininkai buvo nepaprastai privilegijuoti nuo 8-ojo dešimtmečio vidurio ir ypač 9-ajame. Bent jau Slovėnijoje. Tai buvo unikalus momentas, kai būti ne perdaug radikaliu disidentu buvo gana naudinga. Turėjai žaisti tam tikrą abstraktų antikomunisto žaidimą. Taip, komunizmas yra siaubingas ir neišvengiamai baigiasi Gulagu. Valdantys komunistai manė: “Kūriniai, kuriuose mes nesame konkrečiai kritikuojami, yra neblogai. Tačiau jei jie vaizduoja viską tik bendrais bruožais – puiku”.
Imkime garsiausio slovėnų poeto pavyzdį. Jis labai rimtai save laikė didžiu poetu. Atėjus laisvei, vienas privatus leidėjas buvo pakankamai kvailas suvokti jo šlovę rimtai ir atspausdino jo eilėraščių rinktinę. Keturis tomus. Buvo parduoti šeši egzemplioriai.
Netenka stebėtis, kad garsiausi disidentai, kurie komunistinės diktatūros laikais gaudavo apdovanojimus, buvo patogiai įsitaisę. Tai pasakytina ir apie garsiausią rašytoją, dabar aršų antikomunistą. Komunizmo laikais jis per nesusipratimą buvo areštuotas, du mėnesius praleido kalėjime. Tačiau jis nemini, kad yra gavęs visus aukščiausius literatūrinius apdovanojimus socializmo laikų Jugoslavijoje. Tačiau skundžiasi dėl komunistinio teroro. Kai vienas žurnalistas jam kukliai priminė apdovanojimus ir tai, kad prieš 30 metų jis yra sukūręs monumentą komunistų revoliucijai, jis atsakė: “Už tai aš nekenčiu komunistų dar labiau”.
Kitas aspektas yra jautresnis, tai nėra vien šie pigūs juokai. Paimkime režisierių Andrejų Tarkovskį. Nors dvasiškai jis man svetimas, aš jį vertinu. Jis mėgo memuaruose save pateikti kaip kankinį… Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į vieną paprastą dalyką. Šalia viso nepaneigiamo priekabiavimo, kurį jam teko patirti, aš abejoju, ar jam būtų pavykę sukurti nuostabius filmus “Soliaris” ar “Stalkeris” šiuolaikinėje Rusijoje ar bet kur Vakaruose. Tai paprastas faktas.
Kitas pavyzdys – Kieslowskis. Galite nesutikti, tačiau aš manau, kad geriausias jo filmas yra “Akla galimybė”.
Kažkas pasakytų: “O kaip poetų vaidmuo kovoje už laisvę?” Čia aš matau realų pavojų. Žmonės juokiasi minėdami poetą Radovaną Karadžičių, tarsi jis būtų netikras poetas. Man gaila, bet yra daugybė poetų, rašytojų, kurių negali atmesti kaip blogų rašytojų Serbijoje, Kroatijoje, Slovėnijoje. Kiti yra tarp blogiausių politine prasme. Pavyzdžiui, mano miesto taryboje, nepriklausomos Slovėnijos respublikos sostinėje, daugybė literatų yra miesto tarybos nariai. Kažkada po 1991 m. jie neleido priemiesčiuose musulmonams pasistatyti mečetės. Kai kurie musulmonų mažumos imigrantai darbininkai netgi buvo Slovėnijos piliečiai. Rašytojai spaudė kitus miesto tarybos narius, kad mečetė ardysianti kultūrinį, urbanistinį Liublianos vaizdą. Kaip sako mano draugas, jei kas ir skiria pojugoslavines respublikas Serbiją nuo Slovėnijos, tai yra, perfrazavus gerai žinomą terminą “karinis pramoninis kompleksas”, būtų “poetinis karinis kompleksas”.
Tai įkūnijo Karadžičius. Tačiau tas pats yra Slovėnijoje, Kroatijoje ir turbūt Serbijoje. Kai kariškiai sukontaktuoja su poetais, turime karą, turime etninį valymą ir visa kita.
Ir tai, deja, yra ne pokštas, tai yra tiesa. Kitas anekdotas yra tai, kad labiausiai Busho politiką Slovėnijoje remia būtent nacionalistiniai literatūros rateliai. Įdomu, kad tie patys žmonės kažkada smerkė amerikonizaciją. Mes turime probušinį antiamerikonizmą.
Dabar pabandysiu atsakyti į iškeltą klausimą apie kanoną. Prisimenu skaitytą nuostabią Richardo Taruskino, muzikos istoriko, knygą. Jis teigia, kad didžiausi (nebūtinai geriausi) rusų muzikos kūrėjai, kaip Čaikovskis, Musorgskis, yra didžiojo kanono dalis. Ir kaina, kurią jie moka už tai – juos stigmatizuoja tautybė. Tai būdinga ir kitiems Rytų Europos kraštams. Musorgskis yra laikomas rusiška siela. Ar tai paveikia kontekstą? Taip ir ne. Dalis Čaikovskio yra rusiška, tačiau ne taip pat, kaip dalis Mahlerio yra vokiška. Tiesiog esi garsus menininkas, jei esi vokiečių kompozitorius. Esi garsus rusų menininkas, jei esi Musorgskis.
Taigi, atsakydamas į klausimą dėl tarptautinio kanono, galiu pasakyti: arba nesi kanono dalis, arba ja esi, tačiau turi stigmą. Iš tiesų nesi „mainstreamo“ dalis, bet tai yra tavo tapatybės dalis.
Kaip kanonas veikia? Tai, ką pasakysiu, yra labai keistas teiginys. Prisimenu, senais laikais buvo tikrai puikus paradoksas. Netgi jei buvo terorizuojami dideli disidentiniai menininkai, galėjai tiesiog sakyti, kad neįvertinai taip vadinamo komunistinio teroro. Tačiau ir tais laikais buvo kanonas, tam tikra nerašyta paslaptis. Pavyzdžiui, visi tie didieji disidentiniai rašytojai Slovėnijoje buvo pripažinti.
Paradoksas yra tai, kad didysis kanonas nekinta. Dar daugiau, iki 1989 m. kanonas buvo vienodesnis. Šiandien kanonas yra visiškai padalintas. Yra nacionalistinis kanonas ir yra alternatyvus kanonas.
Dar vieną pastabą norėčiau padaryti apie kanoną ir konceptualizaciją. Norėdami suprasti, ką reiškia meno kūrinys, turite turėti visiškai abstrakčią formą, pamiršti kontekstą. Kuo daugiau žinai apie kontekstą, tuo mažiau žinai apie kūrinį. Tam tikru lygiu reikia “abstrahuoti”. Meno kūriniui nereikia istorinio konteksto. Tai meno kūrinys yra kontekstas, jis jį kuria. Ką aš turiu omenyje? Jei jūs dabar aplankysite Jugoslaviją, jūs tiesiog pamatysite šalį. Tačiau jei pamatysite kelis filmus (Makavejevo ir kitų), tai sudarys jums kontekstą tam , ką jūs ten pamatysite.
Paskutinis paradoksas: taip, Rytų Europa yra Rytų Europa. Turime paklausti nuobodų psichoanalitinį klausimą: iš kurios perspektyvos Rytų Europa iškyla kaip objektas? Tvirtinu, kad žvilgsnis visad yra paslapčia iš Vakarų. Ir čia aš darau galutinį akcentą.
Man patinka šie kūriniai. Kodėl jie jums patinka? Nes kontekstualizuojate juos kaip esančius iš Rytų Europos. Įsivaizduokite, kad rodomi tik šie darbai, nieko daugiau, kad juos stebi eiliniai amerikiečiai. Taip, darbai iš Rytų Europos, tačiau perspektyva jau yra vakarietiška.
Viename Rytų Vokietijos rašytojos Christos Wolf dialoge su Jurgenu Habermasu rašoma: “Nieko iš Rytų patirties nepasimokysi. Ji neįdomi. Jie tiesiog vėlavo, o dabar gavo šansą pasivyti”.
Čia reikėtų paminėti vieną epizodą, įrodantį fatališką kritinės teorijos silpnumą. Frankfurto mokykla, kuri taip domėjosi apšvietos dialektika, visiškai nemini stalinizmo. Marcuse’as 1956 m. labai slėpiningai traktuoja tarybinį marksizmą: netgi neaišku, jis už jį ar prieš jį. Tačiau stalinizmas yra žymiai paslaptingesnis. Jei visiškai supaprastinsime: Hitleris buvo blogas žmogus, sumąstęs kai kuriuos blogus dalykus. Ir kas nutiko? Jis suvokė daugelį tų blogų dalykų. Stalinizmas buvo pagrįstas išlaisvinančiu projektu, tačiau išvirto tokiomis pat baisybėmis. Taigi, jei Frankfurto mokykla domisi apšvietos dialektika – kas nepavyko Apšvietos projektui, kodėl stalinizmo visiškai nemini Habermasas ir kiti, pradedant Horkheimeriu?
Todėl aš teigiu, kad būtent čia mums reikia priešintis. Turime atkurti senąsias marksizmo plėtotas nuostatas ir nežengti su tuo, kas nešiuolaikiška. Jau Marksas ir prieš jį Heinrichas Heine teigė, kad vokiečiai buvo geriausi filosofai todėl, kad jie nepatyrė politinės evoliucijos. Taigi ne politinis ir ekonominis Anglijos ir Prancūzijos vėlavimas buvo kliūtimi jiems tapti garsiems filosofams. Tokios buvo sąlygos.
Taigi turime būti labai atsargūs, teigdami apie Rytų Europos vėlavimą, išryškinantį unikalius požiūrius.
Taigi aš ir klausiu: kodėl Rytų Europos patirtis yra tokia svarbi? Todėl, kad dabar yra stipri opozicija tarp Pirmojo ir Trečiojo pasaulio: kapitalistinis metropolis versus neišsivysčiusios, išnaudojamos, ekonomiškai kolonizuotos šalys. Tačiau mes užimame buvusią disidento vietą, iš kur gali matyti, kas vyksta. Todėl vienintelė, madingais terminais šnekant, pasipriešinimo vieta yra čia.
Aš netikiu Amerikos kapitalizmu, kuris vystosi į liberalų digitalinį komunizmą. Netikiu, kad kur nors nuves Trečiojo pasaulio pasipriešinimas.
Manau, mums reikia ekscentriškos pozicijos, kokia ir yra mūsiškė. Taigi, noriu pranešti, kad mes čia ne tam, kad mokytumėmės iš jūsų. Vietoj to, jūs turite mokytis iš mūsų. Mes turime būti visiškai avangardiški.
