Laura Sintija Černiauskaitė, pernai išleidusi romaną „Benedikto slenksčiai“, šiemet už jį apdovanota Anglijoje gyvenusio, kūrusio ir mirusio rašytojo Kazimiero Barėno premija.
„Benedikto dienoraščiai“ - knyga apie nelengvą berniuko, vėliau - paauglio, gyvenimą. Komisija, įgaliota skirti K.Barėno premiją, kaip tik ją įvardijo geriausia pastarųjų metų jaunojo rašytojo knyga. Teikiant premiją komisijos nariai kalbėjo apie didžiulį L.S.Černiauskaitės talentą. Turinti šią Dievo dovaną prisipažino ir laureatė. Ji neslėpė, kad už gautą dovaną privalanti brangiai mokėti visu savo gyvenimu.
Talentą reikia atsikovoti.
„Gyvenu užsidariusi ir retai būnu tarp žmonių. Man labiau įprasta sėdėti kambary prie rašomojo stalo ar vaikščioti Vilniaus gatvėmis. Atsistoti priešais jus - rimtas išbandymas“, - atvykusi į Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteką atsiimti K.Barėno premijos, sakė Vilniuje gimusi, augusi bei dabar gyvenanti 32-ejų L.S.Černiauskaitė.
Jaudindamasi bei itin atsakingai rinkdama žodžius rašytoja kalbėjo: „Knyga - rašymo srauto, rašymo apsėdimo, didžiulės psichinės įtampos rezultatas. O talentas - didžiulė Dievo dovana, už kurią reikia mokėti visu savo gyvenimu. Talentą bene kasdien reikia atsikovoti iš savo asmenybės, iš savo asmeninių demonų. Ši kova labai sunki.“
Savojo talento kalinė
Laureatė pabrėžė, kad baigusi vidurinę mokyklą dešimt metų blaškėsi žinodama, jog nori rašyti, tačiau nerasdama būdų, kaip tai galėtų įgyvendinti. Rašytoja sakė dirbusi žurnaliste, aukle, valytoja, o pastaruoju metu atsidėjusi vien rašymui. „Aš suvokiu, kad esu savojo talento kalinė. Kai pavargstu nuo rašymo ir tarp balansavimo tarp jo ir kasdienybės, kuri yra kitokia, pamanau: „Galbūt kūrybos įkarštis yra tik mano išgyvenama iliuzija? Gal noras rašyti yra vien saviapgaulė?“ - svarstė laureatė.
L.S.Černiauskaitė prisipažino, jog šįsyk nuo minčių apie saviapgaulę ją išvadavo skambutis, kuriuo buvo pranešta, kad ji tapo K.Barėno premijos laureate. „Anksčiau esu gavusi Mariaus Katiliškio premiją. Abu šie rašytojai yra išeiviai, tad aš susimąsčiau, kaip simboliška gauti išeivių rašytojų premijas, kai viena didžiausių šiandien Lietuvos problemų yra emigracija“, - sakė L.S.Černiauskaitė. Laureatė teigė, jog abi premijos jai prilygsta priesakui būti lietuve bei padėti kitiems žmonėms susivokti esant lietuviais.
Lietuvoj gera
„Kaip ir visi tautos šaukliai, kaip Maironis,aš jaučiu turinti prisiimti atsakomybę ir būti čia, Lietuvoje, dirbti nematomą kūrėjo darbą“, - teigė laureatė. Ji pabrėžė, kad jai labai gera mažoje ir žalioje Lietuvoje. Kūrėja prisipažino daug metų vasaras leidžianti savo senelių kaime, o ten yra slėnis, kuriuo premijuoto romano „Benedikto slenksčiai“ herojus Benutis žengė pas iki tol nepažintą savąjį tėvą. Įvertinusi L.S.Černiauskaitės aprašytus šio berniuko išgyvenimus, komisija jai ir skyrė K.Barėno premiją.
Gerų žodžių K.Barėno premijos laureatei negailėjo rašytoja Birutė Jonuškaitė. Ji yra komisijos, rinkusios premijos vertą kūrinį, narė. „Galiu pasakyti, kad tai žmogus, gimęs su marškinėliais. Dievas jai ne tik davė, bet ir drėbtelėjo, o Angelas ją ir myli, ir globoja“, - B.Jonuškaitė atsiliepė apie jaunąją savo kolegę.
Išbandymą pakėlė
B.Jonuškaitė pabrėžė, kad L.S.Černiauskaitė išbandymą šlove pakėlė labai sėkmingai, o dar tiksliau - šio išbandymo net nepastebėjo. Laureatė, anot B.Jonuškaitės, rašo apie tai, kas jai rūpi, kaip nori ir visai nesistengia būti populiaresnė, nei yra. Girtina B.Jonuškaitei atrodo tai, kad premijuotoji rašytoja ne tik pateikia problemą, bet ir mėgina rasti takelį į šviesą, laikosi vilties gijos.
Daiva Baronienė