Gera sugrįžus. Nuo vienų lietuviškų šalčių buvo pabėgta. Bet, atrodo, „nuo vilko ant meškos“... Kas belieka, jei ne namie, prie TV tūnoti?
Šeštadienis
Yra ir premjerų, ir primirštų filmų.
Gal, sakau, nusižengti savaime susiklosčiusiems principams ir, pledu apsimūturiavus, vis dėlto pasižiūrėti naują miniserialą „Skaisčioji karalienė“ (TVI, 1 serija – 16.00 val., antroji – ryt tuo pačiu metu). Gal užteks Helenai Mirren būti karalienių Elžbietų (ir I, ir II) monopoliste, juolab, kad aktorė Anne-Marie Duff, kurianti tą Pirmąją, irgi susilaukė labai šiltų atsiliepimų.
Nauja melodrama „Gražuolės“ (RenTV Baltic, 20.25 val.; kartojama trečiadienį, vasario 28 d., 23.10 val.) tėvynėje Prancūzijoje vadinasi „Rusų lėlės“, bet gal kanalui toks apibendrinimas pasirodė užgaulus, ką žinai. Tiesą pasakius, netikslus nei vienas, nei kitas pavadinimo variantas, nes filmo centre stovi peraugęs Ksavjė (Romanas Duris), jo infantiliškumas, nesiklostanti karjera (turi literatūrinių pretenzijų, bet tik kažką ten krapštosi su muilo opera), meilės nuotykėliai. Jei kas matė to paties Cedrico Klapischo „Europudingą“, įsivaizduoja, apie ką kalba, tik tiek, kad čia personažai amžiumi, bet ne mąstysena – šiek tiek vyresni. Daugiau komiškų motyvų man kažkuo panašioje – tik amerikoniškoje naujoje juostoje „Koni ir Karla“ (LNK, 21.00 val.).
Tai vis tokie mažyčiai, be didelių biudžetų, be dangoraižio ūgio žvaigždžių filmukai (tiesa, „Gražuolėse“ pasirodo ir Audrey Tautou, ir rusų Kirovo teatro balerina Jevgenija Obrazcova). Net keista, kaip amerikinis debiutantas Mike‘as Millsas savo gana fiziologiško pavadinimo 2005 metų juostos „Čiulpiantis nykštį“ (TV1000, 19.00 val.) visą foną sugebėjo užpildyti žvaigždėmis – čia ir Tilda Swinton, ir Keanu Reeve‘as, ir Vincentas D‘Onofrio. Pastarasis, vaidinąs paauglio Džastino tėtį, sūnaus auklėjimą apriboja iki plaukų pakedenimo, pro šalį praeinant. O tas – tarp vienų brendimo problemų, pagrindinė kurių, nemaloniausia, ir apibūdinta pavadinimo. Lou Tayloras Pucci už Džastiną, vienur nepritariančiai švilpiant, kitur džiūgaujant, atsiėmė Berlyno, Sandenso, Stokholmo festivalių prizus. Bet šiandien jau matyti, jog karjera – ir Millso, ir Pucci – nekruta iš vietos.
Iš tokių mažiau girdėtų filmų šiandien – ir du rusiški. Nauji „Drugelių žaidimai“ (1 Baltijos kanalas, 15.50 val.) su nepaprastai (bet ar ilgam?) populiariu Aleksejum Čiadovu mane pribaigia vien jau ta didaktika, kurią doras, gabus senukas režisierius Aleksejus Proškinas įdėjo į pavadinimą: oi, apsvilsit sparnelius!.. Žinoma, ekrane taip ir atsitinka, bet kam man, stebint šiuolaikinio jaunimo polėkį, pasidžiaugiant viena kita visai neblogai sumanyta situacija, viską žinoti nuo pat pradžių?
Kitas rusų filmas – „Vežikas ir karalius“ (TV1000 Russkoje kino, 12.00 val. ir kitądien, 6.00 val.) – tikrai vertas parekomenduoti. Kad jo niekas negirdėjo – premjeros datos (1989 m.) bėda. Tai muzikinė tragikomedija pagal Isaako Babelio „Odesos apsakymus“ (todėl žodžio „биндюжник“ taip drąsiai neversčiau tiesiog „vežiku“) bei „Saulėlydžio“ motyvus jį stilingai pastatė Vladimiras Alenikovas, vėliau kažkur pradingęs, bene į Ameriką. O ką tame nesėkmingo likimo filme išdarinėja Zinovijus Gerdtas, Armenas Džigarchanianas, Raisa Nedaškovskaja, Romanas Karcevas!..
„Lemtingą moterį“ (LTV, 23.30 val.) vienu metu jau taip visi uoliai demonstravo, kad nesu įsitikinęs praėjus tinkamai pauzei. Be to, ginčytinas ir pats filmas apie aukštuomenės avantiūristus, po jo nemažai kas išvis žegnojo Briano De Palmos meninę karjerą: tik su „Juodąja orchidėja“ prieš šiuos Naujus metus ir reabilitavosi. Tačiau man ta „Lemtinga moteris“, kur Kanų festivalio tualetai tviska neįtikėtina švara bei šviesa, nepasiekiama kitoms turtuolių (net lietuvių!) svetainėms, o juose dedasi visai tamsoki dalykai, -- pirmiausia „fantasy“. Kaip ir tobulai gražūs (ne vidumi, aišku) personažai.
Pridursiu, kad dienos repertuaras turi aiškų aziatišką akcentą. Pirmasis „Anos ir Siamo karaliaus“ kino variantas (1946), sukurtas pagal populiarios „New Yorker“ žurnalistės parašinėjimus, konkrečiai apibūdino bent vietą (laikas – XIX amžiaus pabaiga), įkvėpė romantiškos meilės nuojautą. Šiandieninė melodrama „Ana ir karalius“ (TV3, 20.30 val.), kur guvernantę vaidina Jodie Foster, o prižiūrimų vaikų tėtušį – Chow Yun-Fatas (tas pilno veido herojus iš “Sėlinančio tigro...“), gali būti ir apie šouverslo karaliuką, jo vienadienę intrigėlę. Viskas smulkėja.
Kad kino Zhang Yimou „Skraidančių durklų“ (TV3, 23.25 val.) jūs dar tikrai neužmiršote, galiu kirsti lažybų. Įvairumo dėlei galima pasižiūrėti kitą Rytų kovinių menų juostą „Ong Bakas“ (1 Baltijos kanalas, 22.10 val.), dosniai premijuotą Europoje – ir Dovilyje, ir Sitgese. Čia tajų karys Tingas priešinasi Ugnies Kiaulės metų vertai kiaulystei – bando grąžinti Tailando dievuko stovylai jos pavogtą galvą.
Šiandien lyg ir nėra kategoriškai prastų filmų, bet tokio, apie kurį svajočiau, irgi nematyti. Bijau, kad tokia situacija dažnės, nes ją provokuoja pati kinematografo raida.
Sekmadienis
O ši diena kaip tik turi savą dramaturgiją.
Pirmiausiai ją lemia realus istorinis įvykis – savivaldybių tarybų rinkimai ir jų tiesioginis transliavimas per nacionalines televizijas.
Tuoj po to (1.00 val.) LTV2 demonstruoja valandinį dokumentinį filmą apie prancūzų komiką Bourvilį, ir jeigu tai nėra programų autorių specialiai sumanytas pokštas, vadinasi, arba jie dirba visai mechaniškai, arba manasis humoro jausmas -- kažkoks jau labai iškrypęs.
Juk Bourvilis, iš tiesų kad ir nešiojęs realaus Normandijos valstiečio Andre Raimbourgo (1917 – 1970) vardą, ne tik išore, apsirengimu, vangoka elgsena, bet ir ekrane tolydžio varijuojama sulėtinta reakcija, nesusigaudymu paprastose situacijose, orientacijos stoka, visuomet priminė patį tikriausią lietuvį runkelį iš kokio nors Padegėlių kaimo.
Tada, kai prancūzų kino komedija dar klestėjo, režisieriai neretai viename filme (pavyzdžiui, „Žioplyje“, „Didžiajame pasivaikščiojime“ ir kt.) sugretindavo du didžius, bet visiškai skirtingus komiškus talentus. Nesąžiningas nugalėtojas čia paprastai būdavo temperamentingasis Louis de Funesas, o jo išnaudojamas Planšė (taip, Bourvilis vaidino ir šį nemarųjį Dumas personažą), manė, kad viskas taip ir turi būti, kad vieniems lemta tik vadovauti, o kitiems – kaip „Didžiajame pasivaikščiojime“ net tiesiogiai – leisti, kad ant jų sprando jotų. Labai pažįstama. Sugretinimas snaiperiškas.
Po tam tikros pertraukos, kai naujieji ponai gers ir visaip kitaip linksminsis, mes galėsime pamatyti tiesioginį „Oskaro“ apdovanojimų transliavimą (LTV2, 3.00 val. arba per lenkus – TVP1, 3.10 val.) – vis šioks toks kauliukas nuo gėrybių stalo.
Tiesa, lenkai prieš „Oskarų“ ceremoniją dar parodys du superklasikinius filmus: „Skrydį virš gegutės lizdo“ (TVP1, 23.10 val.) ir „Kasablanką“ (TVP1, 1.25 val.). Kas tai yra, manau, niekam aiškinti nereikia.
Kiti dienos filmai – ne tai, kad blogi, bet kažkokie nereikšmingi. Gal kad be lietuviško konteksto. Jaunystės klaidos skaudžiai atsirūgsta naujitėlaitėje rusų melodramoje „Neištikimybė“ (1 Baltijos kanalas, 20.50 val.). „Užsispyrusi blondinė“ (BTV, 22.05 val.; kartojama ketvirtadienį, kovo 1 d., 10.45 val.) tęsia daugybę Bridžitos Džouns motyvų, tik čia Renee Zellweger vietą užima Reese Whitherspoon. Šiek tiek įdomiau žiūrėti, kaip Richardas Gere‘as šoka su Jennifer Lopez, nors pats filmas „Pašokime“ (RenTV Baltic, 19.50 val.; kartojama ketvirtadienį, kovo 1 d., 23.10 val.) – irgi ne komedijos žanro šedevras.
Na, o kam TV3 prireikė vadinti populiariąją Karen Blixen knygos ekranizaciją „Mano Afrika“ (TV3, 0.15 val.)? Vis tiek juk visi supras, kad tai – „Iš Afrikos“.
Pirmadienis
TV1 kanalo „Kino pavasaris“ šįkart – visai nepavasariškas, nors ekrane persilieja kone šventiškos kaitros spalvos. Kalba apie brazilų režisieriaus Fernando Mereilles „Dievo miestą“ (TV1, 21.00 val.). Šiam negailestingam Rio de Žaneiro vaikėzų gyvenimo pradžios, po kurios tuoj seka ir pabaiga, aprašymui reikėtų ne vienos pastraipos. Deja, talentingas, ekspresyvus, neapykantos – tik ne personažams – pritvinkęs kino kūrinys pastaruoju metu tiek daug buvo demonstruojamas, kad lauktoji pauzė, po kurios į meno kūrinį gali imti žvelgti vėl šviežiu žvilgsniu, turbūt dar neatėjo.
O štai „Du vyrai Manhetene“ (LTV2, 22.10 val.) turbūt turėtų reikšti „Seną gerą kiną“, nors šio orientyro ir nepastebėjau. Bet pasirašau po juo iš anksto.
Prancūzų režisierius Jeanas-Pierre‘as Melville‘as, mūsų krašte beveik nežinomas, ne taip daug ir pastatęs, kaip galėjo, -- unikali figūra. Jis buvo vyresnis už „naujosios bangos“ radikalus, bet šie neniekino jo kaip kitų išjuokto „tėtušio kino“ adeptų, o mokėsi. Ką ten – Godard‘as net filmavo Melville‘ą savo kultinėje juostoje „Iki paskutinio atodūsio“, paprašė jį pabūti ekrane rašytoju.
Kurtoje 1958 metais, kai „naujoji banga“ dar tik kėlė sparnus, kriminalinėje dramoje „Du vyrai Manhetene“ režisierius irgi vaidino – France Presse agentūros žurnalistą. Bet ne siekdamas aktoriaus karjeros, o dėl visiško skurdo. Pinigų nebuvo, filmuota (Amerikoje) pusiau mėgėjiškomis sąlygomis, bet, kaip pasitaiko, tai kaip tik tapo didele kūrinio autentiškumo vertybe. Šiandien įdomu prisiminti, kad tarp juostos herojų, spaudos žmonių, dar galėjo pasigirsti ginčų apie jų veiklos moralumą arba ne.
„Du vyrai Manhetene“ – iš ankstyvųjų Melville‘o darbų. Jo „Bobą išlaidūną“ (1956) vadino meilės prisipažinimu Paryžiui, o „Du vyrus...“ – lygiai tokiu pačiu švelniu laišku Manhetenui. Pasišventęs kriminalinei medžiagai Melville‘as vėliau pastatė tikra žiauria klasika tapusių juostų, kaip „Antrasis kvėpavimas“ (1966) arba „Samurajus“ (1967), kurių herojai – nusikaltėliai iš pašaukimo, bet tikri autsaideriai savojoje aplinkoje.
Antradienis
Dar kartą paeliui tenka pastebėti, kad protingai kino repertuarą formuojantis TV1 kanalas kartais vis dėlto „neišlaiko pauzės“, kaip buvo su „Dievo miestu“, kaip yra šiandien su ką tik rodytu bei aprašinėtu Timo Robbinso filmu „Lopšys įsisups“ (21.00 val.; kitas variantas – „Įsupkime lopšį“), įdomiai ir gyvai pasakojančiu apie amerikinio avangardinio teatro pradžią.
Per daug dėmesio skiriu vienam konkrečiam kanalui? Bet jis dirba, ieško formų, o ką galima, dėl Dievo meilės, pasakyti apie kokį TV11-ąjį, turintį gal 17-18 filmų ir sukantį juos savaitė po savaitės, apie 5 kanalą, klaidinantį pavadinimais ir pažadais, o iš esmės – iš viso traktuojantį kiną tik kaip „skylių“ užpildymo meną. Visai, pavyzdžiui, nenustebčiau, jeigu šiandien vietoj įtartinos rusų komedijos „Baltasis kateris“ (5 kanalas, 19.20 val.) nebūtų parodytas reikšmingas „Baltas garlaivis“ arba net „Baltas rojalis“. Yra panašiai pasitaikę.
Tęsdamas mane kartais maniakališkai apsėdančią pavadinimų temą, įspėsiu, kad, išvydę pavadinimą „Marokas“ (BalticumTV, 21.00 val.) neimtumėte klykti iš džiaugsmo, galvoti pamatysią garsųjį Marlene Dietrich šedevrą (1930). Ne, tai 2005 metų filmas iš Prancūzijos pagalbos buvusioms afrikinėms kolonijoms fondų. Net ne pats prasčiausias, turįs vietinės faktūros fragmentų, bet iš esmės banalokai atkartojąs neįmanomos Montekių (musulmonė Rita) ir Kapulečių (žydas Juris) meilės schemą.
Dar pajuokaučiau ką nors dėl vėl kartojamos rusų melodramos su Renata Litvinova „Man neskauda“ (TV1000 Russkoje kino, 20.00 val.), bet kad tas pavadinimas šįsyk skamba kažkaip pernelyg asmeniškai...
Lieka beveik nauja karinė drama „Priešo rankose“ (BTV, 21.20 val. ir kitądien, 10.45 val.). Ji iš tų negausių apie povandeninį karą. Nors istorinių dokumentinių faktų autoriai prisilaiko ne per labiausiai (čia jų šventa teisė), situacija, sutverta scenaristų, įdomi: į garsųjį vokiečių povandeninį laivą U-429 belaisve, kaip į kalėjimą po vandeniu, patenka torpeduota amerikinė „Kardžuvė“. Vokiečių vadai (tarp jų – populiarūs Tilas Schweigeris, „Paniste“ matytas Thomas Kretschmannas), natūralu, džiaugiasi auka, tik nežino, kuo ji galėtų grėsti. O amerikiečiai, pasirodo, atsinešė ne tik patriotizmą, bet ir meningito virusą. Bendradarbiauti ar žūti visiems?
Gana nemažas netikėtumas JAV kapitono Niko Treverso vaidmenyje išvysti aktorių Williamą H.Macy, išpopuliarėjusį absoliučiai kitokiais provincialų, nevykėlių, nulėpausių vaidmenimis (prisiminkite bent jau „Fargo“).
Trečiadienis
Keista klasika. Ji – tikriesiems sinefilams, nes sukurta dar 1934 metais, vadinasi „Kleopatra“ (TVP1, 0.25 val.), o Claudette Colbert labiau primena statymo metų sekretorę, bet ne Egipto karalienę. Tiesa, ir „Oskarą“ gavo ne ji, o filmo operatorius. Vis dėlto pamatyti, kaip gigantiškus savo superkolosus kūrė tik iš nuogirdų pažįstamas Holivudo maestro Cecilas B.DeMille‘as – ne kasdieniška galimybė.
Keli įdomūs rusų filmai. Tie, kurie dar nematė, gali pasižiūrėti keistuolišką „Kostromą“ (TV1000 Russkoje kino, 16.00 val. ir kitądien, 10.00 val.); bent jau tarp atsiliepimų po pirmo rodymo susierzinimo nepastebėjau. „Sibiro tranzitas“ (TV1000 Russkoje kino, 22.00 val.; originalo pavadinimas – „Перегон“) – gal ir ne pats geriausias Aleksandras Rogožkinas, bet vis dėlto Rogožkinas, „Gegutės“ autorius. Be to, įdomi jau pati jo pasirinkta medžiaga: bendradarbiavimas per karą su sąjungininkais, Šiaurės aerouostas, į kurį eilinį naikintuvų būrį atskraidina panelės amerikietės odinėmis striukėmis.
Apie ligas kažkaip nesinori prabilti. Tegul „Keisti ryšiai“ (TV1, 21.00 val.) jūsų vaizduotėje lieka daugiau tragikomiška britų istorija – akcentuojant ne „tragi“, o „komiška“, juolab, kad tikrai smagų ir juokingą Šeilos vaidmenį, už jį apdovanotą BAFTA premija, čia kuria Julie Walters, mano išliaupsinta ir net nufotografuota paskutinėje apžvalgoje, ryšium su filmu „Vairavimo pamokos“.
Nemažai komizmo bei tragikomizmo -- dažniausiai labai rimto lenkų meistro Krszysztofo Zanussi naujame kūrinyje „Persona non grata“ (LTV, Elito kinas, 23.10 val.). Retai kuris kino menininkas geba į save, savo galimybes žvelgti objektyviai: juk Zanussi geriausi filmai, ko gero, buvo tie, kur jis nesidėjo pasaulio gelbėtojo kaukės, o bandė paprastai kalbėti apie paprastus žmones.
„Persona non grata“ – laimė, iš tokių. Čia prisidėjo net ironija. Juk pagrindinis herojus, už ne visai tokią laisvę, kaip dabar, kovojęs Viktoras (Zbigniewas Zapasiewiczius) šiandieninėje Varšuvoje, matyt, yra tiek nekenčiamas vienu savo gebėjimu išsaugoti sąžinę, kad, kaip „nepageidautinas asmuo“, žinoma, neoficialiai, yra išsiunčiamas į Montevidėjų pasiuntiniu. Nekinta jis ir čia, komfortas jam nedaro jokio įspūdžio, o bando išsiaiškinti, pavyzdžiui, ar senų laikų jo rusų draugas (įstabiai suvaidintas Nikitos Michalkovo), kažkada taip pritaręs „Solidarumui“, nebuvo iš tiesų į jį rusų saugumo infiltruojamas. Viešpatie, na ir kam šiandien svarbios tokios nesąmonės, -- tarsi sakytų visa dabartinio Olego-Michalkovo išraiška.
Apie politiką, cinizmą, godumą ir sugebėjimą viso to stebuklingai išvengti prabylantis Zanussi filmas – beveik pirmas toks aktualus Rytų Europoje. Kada susilauksim lietuviško panašaus? Manau, niekada.
Ketvirtadienis
Ar pražiopsojau, ar mūsų telekanalai dar nebuvo parodę Philipo Kaufmano 2004 metų policinio kriminalo „Sutrikę“ (na, štai, ir vėl TV1, 21.00 val.). Ashley Judd herojė jame – labai ambicinga, sėkmės lydima policininkė. Bet siužetas supainiojamas taip nelauktai, kad, tirdama naują maniako bylą, Džesika rizikuoja iš tyrėjos tapti kaltinamąja. Apskritai šis režisierius – turbūt guvesnis scenaristas, jo autorinė ranka laisvesnė nebent „Neįsivaizduojamame būties laisvume“, ir tai dar neaišku, kiek ten nuo režisieriaus, o kiek – nuo Kunderos. Bet žiūrėti „Sutrikusius“ įdomu.
Mažiau įdomi retai rodoma „Prancūziška ir rusiška meilė“ (TV1000 Russkoje kino, 14.10 val. ir kitądien, 8.10 val.). Melodrama kaip melodrama. Kodėl pagyvenusiam prancūzui nepadaryti laimingą jauną, bet nesusiklosčiusio gyvenimo rusę? Juolab, kad Žanas myli ne tik Tatjaną, o ir rusų kultūrą.
Kol šios eilutės yra rašomos, dar nežinau, ar ispanė Penelope Cruz jau nesipuikuoja „Oskaru“, kuriam buvo pristatyta už motinos vaidmenį Pedro Almodovaro pernykščiame filme „Sugrįžimas“ (LNK, Snobo naktis, 22.40 val.). Filmas labai simpatiškas. Būtent – ne genialus, ne drastiškas (ekrane nebėra nė transvestitų, tokių mielų autoriaus širdžiai ar bent akiai), ne nepaprastai gilus, o tiesiog mielas.
Matriarchatas jame tiesiog triumfuoja. Vienam personažui vyrui lemta užmesti akį į futbolo mačą per TV ir tuoj pasijusti su peiliu pilve. Kitas apskritai įsiminė tik kaip miglota figūra, berods, ant laiptų. Anot paties autoriaus, „Sugrįžime“ veikia tik „senelė, motina, duktė, vaiduokliai ir tango“. Gražiai pasakyta. Visos moterys turi savų problemų, bet sudėtingiausia turbūt senelei (nuostabi Carmen Maura), grįžusiai, o gal ir neišėjusiai į geresnį pasaulį. Tas visko neišsakymas iki galo suteikia kūriniui specifinio, su šypsena, žavesio.
Bet Almodovaras neišsisako ir dėl pamatinių dalykų. Ar jis, nugyvenęs gana specifinį gyvenimą, trokšta sugrįžti į tą motinos pienu kvepiantį pasaulėlį? Ar liūdi, tik giliai tą emociją slėpdamas, ispaniškų „macho“, beveik išvytų iš ekrano, matyt, vejamų ir iš realybės, įprastinės aplinkos? Lauk, taip ir pasakys...
Penktadienis
Pirmiausia, kad paskui nepražiūrėtumėte, paminėsiu šiandieninį čekų filmą – vis dar iš anos, senosios skrynutės. Na, kas gi įdomaus, atrodo, gali slypėti už nykaus socialistinio pavadinimo „Trys veteranai“ (LTV, 14.10 val.)? O slypi, pasirodo, nemažai kas. Štai jums tikras „šeimyninis“ filmas. Vaikams --smagūs pasakos motyvai, trijų draugų Pankraco (aišku, Rudolfas Hrušinsky, buvęs ne tik Šveikas, bet ir „Lavonų degintojas“), Bimbaco ir Servaco solidarumas, jų turimi kai kurie stebuklingi daikteliai. Suaugęs būtinai pastebės piktoką socialinės satyros gaidą: valdžia – visuomet prieš žmogų, stengiasi jį apmulkinti. Įdėmesnis prisimins ir tai, kad būtent režisierius Oldrichas Lipsky 1983 metais kūrė šią mielą juostą, prieš tai savo „aktyve“ jau turėdamas ir siaubo komediją „Adela dar nevakarieniavo“, ir garsiąją vesterno parodiją „Limonadinis Džo“.
Berods, „Tris veteranus“ jau rodė – gal kai kuičiausi ne Lietuvoje. Taigi, reikia būti itin įdėmiais, nes likusieji čekų filmai greičiausiai ir eis dienos metu.
Kur kas naujesnė „Didelė balta našta“ (1 Baltijos kanalas, 21.55 val.) – dar tik 2005 metų. Apie Aliaską sukurta ne taip jau daug filmų (vienas jų – Raimondo Vabalo, kurio 70-metis – jau kovo 5-ą, „Smokas ir Mažylis“), tad įdomu vien jau dėl tos vietinės egzotikos. Bet ne tik: originaliai suregztas scenarijus apie turizmo agentą (Robinas Williamsas), kuris, norėdamas pataisyti pašlijusius finansinius reikalus, nužiūri kažkokį sušąlusį lavoniuką, norėdamas pasiimti draudimą. Bet, pasirodo, lavono reikia dar dviems grėsmingiems piliečiams...
„Didelė balta našta“ gana charakteringai atspindi nūdienio kino būklę. Svarbiausia – būtų originali idėja, renomuoti aktoriai (šiuo atveju – dar ir Holly Hunter), o režisieriaus nebūtina net pavardės prisiminti. Dažniausiai tai ir vadinama „prodiuseriniu kinu“.
Individualiomis meninėmis ambicijomis jokiu būdu nepasižymi ir rusų 2004 metų „Jėgeris“ (1 Baltijos kanalas, 23.35 val.): gražios gamtos fone čia gaudomas iš kalėjimo išslydęs pavojingas kalinys. Bet žiūrovai, matyt, pavargę nuo kompiuterizavimo, balsavo „už“: šiam veiksmo filmui net buvo suteiktas pagrindinis festivalio „Vivat, Rusijos kine!“, kurio žiuri specialiai sudarinėtas iš neprofesionalų, pagrindinis prizas.
Vis dėlto šiandien yra dar ir tokių juostų, kuriose daugiau ar mažiau juntama autoriaus ranka. Tai rafinuotas ispanų menininko Alejandro Amenabaro siaubas „Kiti“ (LTV, 22.40 val.), kuriame patraukia ne tik išsigandusi Nicole Kidman, o ir klasikinis mokėjimas gąsdinti ne baisiais grimais ar panašiais išoriškais dalykais, o tuo, kas tiesiai nepasakoma, tik leidžiama nujausti. Tik dabar, pamačius naujausią Roberto de Niro režisuotą filmą „Ganytojas“, skirtą CŽV gimimui, vystimuisi, siaubingam veiklos augimui, prisimeni senesnę Barry Sonnenfeldo veiksmo komediją „Vyrai juodais drabužiais“ (TV3, 20.15 val.). Ar gali būti toks paradoksas: iš pradžių – parodija (nes vyrai juodais drabužiais – irgi įslaptinta ir veikli organizacija), o tik paskui – rimtas temos variantas? Nesijaudinkit, kine gali būti visko.
Man atrodo sveikintinas tas faktas, kad lietuvių televizijos, aktoriui ir režisieriui Clintui Eastwoodui tapus kultiniu, noriai prisimena ir ankstesnius jo kino darbus – nuo kaubojų iki banditų, kurį meistras ir vaidina savo paties režisuotame 1997 metų filme „Absoliuti valdžia“ (LNK, 21.00 val.). Bet šįkart banditas pasirodo esąs kone „teigiamas“, o kur kas už jį baisesnis – pats JAV prezidentas (Gene‘as Hackmanas), kuris ne tik vaikštinėja su įspūdingomis alkoholio promilėmis kraujyje, ne tik rodo polinkį į sadistinį seksą, bet nesustoja nė prieš žmogžudystę.
Taurusis banditas, matyt, neveltui nešiojantis Lutherio pavardę, tokių dalykų pakęsti negali.
Tai nebuvo dar tas Eastwoodas, kuris, kaip bananus nuo medžio, skina „Oskarus“, tačiau „Absoliuti valdžia“ – geras žanrinis kinas, stiprūs jo charakteriai. Ir apskritai tokias tegul neoficialias to vertų meistrų-autorių retrospektyvas, manau, maloniai žiūrėčiau ne aš vienas.
