Na, štai, net pirmąją oficialią alsios vasaros savaitę teleekranuose ne visiškai tuščia. O keli filmai – tikrai aukštos klasės.
Šeštadienis
Pradėsime nuo ne pačių originaliausių. „Šeštadienio nakties karštligės“, „Karo žaidimų“, „Trumpo susijungimo“ bei kitų populiarių filmų kūrėjas Johnas Bahamas jau senokai perėjo į TV. „Apsėstoji“ (LTV, 23.10 val.) – irgi tik televizinė melodrama su trilerio elementais ir negirdėtais antraplaniais aktoriais.
BTV įniko į muzikantų biografijas, na, bet jeigu vis dėlto yra publikos, pasidžiaugusios aną savaitę Jimmy Hendrixo balsu, džiaukitės ir šią, kai rodys „Jo gyvenimą: Džono Lenono istoriją“ (BTV, 22.50 val.) – man negaila. Nors komedija „Laimės miestas Teksasas“ (TV1, 21.00 val.; kartojama trečiadienį, birželio 6 d.,16.15 val.) ir buvo 1999-aisiais premijuota žymiame nepriklausomųjų festivalyje Sandense, bet jos nesusipratimai su bankų plėšimu ir supainiotais vyrukų poros interesais (gėjai? Heteroseksualai?) man neatrodo tokie jau juokingi. Skonio reikalas.
„Poną ir ponią Smitus“ (1 Baltijos kanalas, 22.15 val.), šį klajojantį siužetą su šnipais, dar 1941 metais realizavo pats Hitchcockas. Mes žiūrėsime 2005 metų variantą, kurio koziris – deja, ne režisūra, o gražios žvaigždutės – Angelina Jolie ir Bradas Pittas. Natūralu, analogiškos ir premijos, kurių ši versija susirinko nemažai: MTV, „Paauglių pasirinkimo“ prizai. Beje, šiemet jau pasirodė tų pačių motyvų serialas. Smitai išties nemirtingi. O ar nemirtingas romantiškasis prancūzų aktorius Jeanas Marais, apie kurį šiandien rodomas dokumentinis filmas „Žanas Marė – žaižaruojantis ugnimi ir dvasia“ (LTV2, 11.45 val.)? Dabarties jaunimas kartais jį dar prisimena kaip savo vaikystės Fantomasą.
Pasirodymo metais (1998) nemažai kas gyrė amerikinę dramą „Tai, kas svarbiausia“ (TV3, 22.45 val.). Išties, pasakojime, kaip jauna dalykiška moteris (Renee Zellweger), jos motinai (Meryl Streep) susirgus vėžiu, atranda kitų vertybių erdvę, yra bandymų rimčiau prabilti apie žmogui skirtus išbandymus. Filmas nelengvas, bet, mano manymu, jį iš inercijos vis dėlto traukia į melodramą.
Po prasčiausio amerikinio savo filmo, kone reklaminės „Hai-Lo šalies“ britų metras Stephenas Friersas, gana greitai susiorientavęs, grįžo į gimtinę. 2002 metais, kai jis Londone statė kriminalinę dramą „Purvini gražūs dalykai“ (LNK, 22.45 val.), jam dar buvo toloka iki to stiliaus jausmo, kurį pernai susigrąžino puikioje „Karalienėje“. Rodydamas „pogrindinį“ Londoną, kuriame apstu nelegalų, su jais taip ar kitaip susijusių niekšų, tarkim, kriminalinės chirurgijos atstovų, režisierius ne visada atsikrato apnikusio jį holivudinio noro įtikti kiekvienam žiūrovui – ir tam, su spragėsiais, ir tam, kur nori gero kino, neprovokuojančio kažką žiaumoti. O taip, žinia, nebūna.
Vis dėlto tarp „Purvinų gražių dalykų“ daugiau to neblogo kino. Yra charakterių – juodaodis, Afrikoje (berods, Nigerijoje) buvęs žinomas gydytojas, o Londone dirbantis įtartino viešbutuko naktiniu portjė. Yra temperamentinga ir naivi (ko vertos jos svajos apie svajonių miestą Niujorką) turkė, kurią įdomiai kuria Audrey Tautou, šią savaitę pasirodysianti ir dar. Yra baisus niekadėjas, kurio vien tik juodą dramaturginę spalvą, laimė, paįvairina gabus ispanų aktorius Sergi Lopezas („Haris, draugas, norintis jums padėti“ ar naujasis „Pano labirintas“). Žiūrima įdomiai, nors štampų irgi pamatysite.
Sekmadienis
Mažiau girdėtų, bet arba užmirštų, arba tiesiog antrinių juostų šiandien bene daugiausia. TV1 kanalas atrado „Berniukus“ (16.00 val.), kur daug švelnaus amžiaus vaikinų myli vieną Wynoną Rider, o jo „Dabar ir visados“ (21.00 val.) visai galėtų vadintis „Mergaitės“: keturios draugės, tarp kurių – Christina Ricci, ieško savo vaikystės miestelio. Johno Hugheso pagyvenusi komedija „Ferio Biulerio poilsio diena“ (LTV, 17.05 val. ir kitądien, 9.00 val.) – iš to paties rango, tik ją dar gadina didaktiniai motyvai.
Labai keistą filmą pastatė italų kilmės amerikiečių aktorius Johnas Turturro. Aktoriumi jį dar pamatysime ketvirtadienį, apskritai šios savaitės filmai grupuojasi poromis (dvi Tautou, du miuziklai etc.). Čia, 2005 metų juostoje „Romantika ir cigaretės“ (TV1000, 17.00 val. ir kitądien, 11.00 val.) pagrindinį darbininko Niko Merderio vaidmenį jis kilniaširdiškai perleido beveik tautiečiui Jamesui Gandolfini. Titruose – kone „šeimyninė ranga“ – italų dvasia bendru triukšmingu „kolchozu“ vaidina visi įmanomi Turturro: vaikai, pusbroliai, pusseserės, pats jis pasirodo epizode, įvairaus rango prodiuserių (nepatingėjau suskaičiuoti) – net 36-eri, o tai jau profsąjunginis principas.
Kažkur skaičiau filmo, kaip „proletarinio miuziklo“ apibūdinimą, gal ir pats buvau jo nusitvėręs. Bet vis dėlto keista, kad leitmotyvais skamba senos („Dilaila“ ir pan.), ne specialiai rašytos dainos, o pilvūzas Gandolfini-Nikas, ne tik padainavęs, bet netgi pabandęs pašokti, staigiai nutraukia tuos meninius ieškojimus, vėl puola į labai proletarinius ginčus su raudonplauke žmona (Susan Sarandon) arba dar labiau raudonplauke meiluže – Kate Winslet. Tarp dialogų žodžiai „Nešik į šulinį“ yra dar patys padoriausi, paprastai čia meiliai arba niekinančiai rėkiama apie partnerių organus, taigi, jūsų reikalas, ar žiūrėti šį filmą su vaikučiais, ar ne. Įspėjau. Man „Romantika ir cigaretės“, darsyk specialiai pažiūrėta, pasirodė tiesiog antinikotininė melodrama su dainelėmis, labai siauro spindulio sekso humoru bei tik tariamu darbininkijos papročių žinojimu.
Užtat malonu, kad LTV2 vasarai nepaniekino „Seno gero kino“. Antai ir šiandien su šia rubrika matysime puikų komišką „Svetingumo įstatymą“ (19.00 val.; kartojama ketvirtadienį, birželio 7 d., 22.10 val.) su amerikiečių komedijos aukso amžiaus nesišypsančiu komiku, daugeliui labiau priimtinu net už garsųjį Chapliną, -- Busteriu Keatonu.
Reikalas tas, kad Charlie Chaplinas šiandien atrodo sentimentalokas, tų pačių laikų Haroldas Lloydas – susietas tik su savo epocha, kai tokių nenustygstančių klerkų plokščiomis „kanotjė“ skrybėlėmis buvo pilna ir realybėje, o Keatonas su jo nesikeičiančia, kone tragiška kauke – labai artimas mūsų dienų niūraus komizmo suvokimui. Valia ir logika nugali, net kai Keatono personažas patenka į ne pačias maloniausias situacijas ir jam reikia vienam, kaip „Svetingumo įstatyme“ (1923) pergudrauti visą Amerikos pietiečių šeimą, tebesivadovaujančią kraujo keršto įstatymais ir norinčią paprasčiausiai sunaikinti herojų. Keatono menas – tai visai šiuolaikiška raiški pantomima, o kai kurios detalės liudija dar ir parodijinį jos atspalvį, nes keršto motyvas tada klestėjo vesternuose.
Matyt, neveltui 1965 metais vienas originaliausių XX amžiaus rašytojų, absurdistas Samuelis Beckettas skyrė Busteriui Keatonui suvaidinti apibendrintą Žmogų savo sumanytame trumpametražiame „Filme“.
Pirmadienis
Net trijų klasikinių filmų diena. Tiktai du iš jų – kartojami. Iš čekų retrospektyvos, jau tada trissyk parodytas, atėjo Jano Kadaro ir Elmaro Kloso antigenocidinis šedevras, tikra tragedija „Parduotuvė aikštėje“ (LTV2, 22.10 val.) su jo keista „pora“: kurčia senute žyde ir neprincipingu vietiniu Tonu Brtko. Briano De Palmos mafijinė epopėja „Karlito kelias“ (TV1000, 20.35 val.) išvis labai dažnai pakartojama. Užtat yra ir vienas retesnis – ir dar koks – kūrinys.
Valio TV rubrikos „Kino pavasaris“ atrinkėjui! Šiandien – “Visas tas džiazas” (TV1, Kino pavasaris, 21.00 val.). Arba, naudojant bohemos žargoną ne taip tiesiogiai, “Visas tas šurmulys”. Tai jums ne “Romantika ir cigaretės”. Amerikiečių choreografo ir režisieriaus Bobo Fosse’o šventė. Galbūt – kiek egocentriška, nes žmogus kalba apie patį save, savo darbą, savo pasaulėlį, savo baimes. Kaip Federico Fellini autobiografinio atspalvio juostoje, susumavusioje visą jo karjerą, -- “8 ½”. Lyginti italų maestro ir amerikietį – ne mano užgaida. Pats pirmasis (iš viso pastatė tik šešis) Fosse’o filmas, jam jau būnant Brodvėjaus žvaigžde pastatyta “Mieloji Čariti” – “Kabirijos naktų” muzikinė versija. “Skolinosi” net Fellini spalvotųjų filmų (“Satyrikonas”, “Kazanova”, “Roma”, “Amarcord” ir kt.) operatorių Giuseppę Rotunno, “Visame tame džiaze” padėjusį sutverti šventišką gyvenimo, kurio taip nesinori palikti, viziją.
O palikti reikia ir reikės – gana greitai. 1975 metais pernešęs vos liūdnai nesibaigusį infarktą, Fosse’as ir šį 1979 metų filmą pradeda saujomis spalvotų vaistų, kuriuos ryja jo „alter ego”, žymus choreografas Džo Gideonas (aktorius Roy Scheideris man daug įdomesnis čia, kur jis kovoja su savimi, kad ir žinodamas nepasikeisiąs, nei „Nasruose”, kur jam tenka susiremti tik su butaforiniu rykliu).
Vis dėlto tai nėra vien tik sekimas, bet ir savarankiška, kaip ir kiek anksčiau pastatytas Kabaretas”, didelio menininko fantasmagorija, kurią nuo eilinių miuziklų skiria ne tik „visas tas prakaitas”, be kurio tokiame žanre neapsieisi, o ir fejeriška, sužmoginta Mirtis, pasirodanti baltų lengvų rūbų ir skrybėlių, mielai ir klastingai besišypsančia Jessica Lange. Šia prasme Fosse’as buvo pranašiškas, nes po „Viso to džiazo”, pelniusio visas įmanomas premijas (nuo 4-ių „Oskarų” iki Kanų „Auksinės palmės šakelės”), jis gyveno nebeilgai, bet jo pavardė naujų filmų titruose (pavyzdžiui, „Čikagoje”, sukurtoje pagal teatrinę Fosse’o choreografiją) vis tebesirodo, ir tai nuteikia taip pat keistai, kaip ir pats filmas: gyvas-negyvas? Net pavydžiu žiūrėsiantiems pirmą kartą.
Negaliu nepridurti kelių žodžių apie tikrą autentiškų šokėjų-dainininkų meistrystę, niekuo neprimenančią kad ir kino „Čikagos” naivių įrodinėjimų, jog Richardas Gere’as irgi sugeba šiek tiek pakelti koją. Čia triumfuoja pagavi miuziklo materija, ypač imponuojanti ne tik filosofiškai spalvinamame finale („Bye, bye, life!“), bet ir, tarkim, skrydžio epizode („Firma „Air Rotica” kviečia!“), talentingai atliekamame trijų skirtingos seksualinės orientacijos porų. Greičiausiai tie prodiuseriai, kurie, stebėdami numerį, nervingai šnabžda vienas kitam: „Taip mes prarandame šeimyninę auditoriją“– lietuvių kilmės.
Antradienis
Kalbama, kad Audrey Tautou, kurią šią savaitę regime jau antrąsyk, -- tokia gabi, kad net meilę visada vaidina vis kitaip. Na, ką gi, „Amelijoje iš Monmarto“ ji išties vaidino meilę, kaip iš pasakos, „Da Vinci kode“ – tiesiog niekaip, nes herojė turi ir svarbesnių funkcijų, šeštadienio „Purvinuose gražiuose dalykuose“ Nigerijos atstovą -- atsidavusiai, o turtingą prievartautoją – fiziškai, bet taip temperamentingai, kad jis ko nepraranda daugumai vyrų svarbiausio organo.
Filmas „Myli, nemyli“ (TV1000, 17.00 val. ir kitądien, 11.00 val.) jau pavadintas taip, kad nuo esminio jausmo čia neišsisuksi. Prašau jūsų tik vieno: ištverkite kokias 40 minučių baisaus glamūro pradžios, nes po to režisierė Laetitia Colombani, pakankamai mus prinervinusi banaliausiais Bordo paveikslėliais, rožėmis bei rožytėmis, mokiniškais laiškeliais, nelauktai grįžta į pradžią ir ima traktuoti Anželiką (A.Tautou) jau ne kaip romantišką panelę, o galinčia tapti net pavojinga ligone, paranojiškai sufantazavusią meilės romaną. Visai įdomi variantų sandūra, ir aktorė, tenka pripažinti, išsisuka iš to viražo sėkmingai.
Apie gana naują kostiuminį „Pasileidėlį“ (TV1, 21.00 val.) su Johnny Deppu visai neseniai rašiau, nebesinori kartotis. Tuo tarpu kita šio kanalo juosta, manau, nerodyta karinė drama „Imperatoriaus viešnios“ (TV1, 16.15 val.), dar žinoma „Tylių šauksmų“ pavadinimu, nukelia į 1942 metus, kai japonai okupavo Singapūrą, paimdami nelaisvėn ir grupę užsieniečių, daugiausiai moterų. Pagrindinę šios grupės heroję vaidina šauni amerikiečių aktorė Gena Rowlands, kurią praeitą savaitę prisiminiau ryšium su jos vaidmeniu „Glorijoje“. Visai ne pati prasčiausia ir šio filmo kūrėjo, britų veterano, dalijančio gabumus tarp teatro ir kino, - Anthony Page‘o režisūra.
Trečiadienis
Nykoka diena, vien jau dėl to, kad nebesimato „Elito kino“. Gal dar kada (žiemą, pavyzdžiui) pasirodys?
Romantiškoje dramoje „Svetimas bilietas“ (TV1, 21.00 val.), nors čia vaidina ir Benas Affleckas ir Gwyneth Paltrow, man kažkaip daugoka lėktuvų katastrofų. Dar imsiu bijotis – ypač su LAL‘u – kur nors paskraidyti, taigi jie, vargšai, ims ir subankrutuos dar.
Vis dėlto ir šiandien yra juosta, verta dėmesio. Tragikomedija apie žmogų liliputą (Peteris Dinklage‘as) – „Stoties viršininkas“ (TangoTV, 22.30 val.) kartais kupina ir liūdnų dalykų, net bandymų nusižudyti, o vis dėlto optimistinė intonacija joje laimi. Filmas suteikia tam tikros šilumos – ne išorinės, kurios ir taip pakanka su kaupu, o kaip tik vidinės, kurios niekada nebūna per daug.
Tiesa, 1 Baltijos kanalas šią savaitę siūlo rusiškų premjerų. Deja, pernykščiai metai tenykščiam kinui nebuvo geri, dažnai tie filmai – kaip šiandieninė drama „Ten, kur gyvena laimė“ (1 Baltijos kanalas, 22.15 val.), išoriškai panaši į ankstesnį garsų A.Zviagincevo filmą „Grįžimas“ (sūnus ir iš kalėjimo grįžtantis tėvas negali užmegzti tarpusavio kontaktų), bet kur kas lėkštesnė, net nepabuvo kino teatrų ekranuose, jų šios televizinės premjeros – vienintelis autorių šansas.
Ketvirtadienis
Tie, kurie mėgsta Jackie Chaną ar Lucy Liu, šiandien turbūt smaginsis azijietišką akcentą turinčiu vesternu „Šanchajaus kaubojus“ (LTV, 21.10 val.). Nemanau, kad tai išties verta dėmesio.
Dar norisi apginti jus nuo galimos painiavos. Po klaidinančiu pavadinimu „Meilės galia“ (TV1, 16.15 val.), taip ir žadančiu baisiausią nūdienos žanrą, „romantinę komediją“, slepiasi gana vidutiniška televizinė II pasaulinio karo metų drama. „A Foreign Affair“ (TV1000, 15.00 val. ir kitądien, 9.00 val.) – irgi jokiu būdu ne garsus Billy Wilderio filmas tuo pačiu pavadinimu su Marlene Dietrich, o – nesidžiaukit per anksti – komedija apie amerikonų broliukus, ieškančius nuotakų nūdienėje Rusijoje. Statyta 2003-aisiais, kai Rusijos nedemokratiškumas dar nebuvo taip plačiai, kaip šiandien, išgarsėjęs: dabar herojai gal ieškotų objektų kokioje Čekijoje ar Azijoje.
„Snobo nakčiai“ šįkart LNK rado išties originalų labai madingo operatoriaus (filmavusio Jimo Jarmuscho darbus) ir režisieriaus, atkreipusio dėmesį „Gyvenimu užmarštyje“, -- Tomo DiCillo darbą. Tai savotiškos intonacijos tragikomedija „Mėnesienos dėžutė“ (LNK, Snobo naktis, 22.40 val.).
Pagrindinį personažą, niekada nekeliantį artimųjų bei kolegų simpatijų inžinierių Elą vaidina Johnas Turturro, kuriam tikrai sunkiau būtų parodyti simpatišką žmogų – toks jau amplua, toks veidas, keliantis greičiau apgailestavimą, – ypač kai Turturro vaidina savo režisuotuose filmuose ir stengiasi būti „gražus“. O toks Elas, visame kame tvarkingas ir per tai baisiai nuobodus – pats tas. Žinoma, ir tokie žmogučiai išgyvena tai, kas vadinama „vidutiniojo amžiaus krize“: norisi grįžti į vaikystę, kai atrodė, kad viskas dar įmanoma, bet vaikystės vietos pakeitė spalvą, jo mylimas ežerėlis užnuodytas, ir jei ne atsitiktinai sutiktas „suaugęs vaikas“, kuris ir vadinamas „Kid“ („Vaikis“), turintis naivumo dovaną ir sugebantis ja pasidalyti (Samas Rockwellas), gal toji Elo krizė taip ir tęstusi...
Šį 1996 metų filmą labai gyvina neįprasti absurdistiniai vaizdeliai – atgal tekantis vanduo ir panašiai: neveltui DiCillo išėjo moderniąją Jarmuscho mokyklą, nors mokytojo kūriniai, aišku, žymiai stipresni.
Penktadienis
Nemažai filmų, bet ramia sąžine galiu siūlyti tik – jeigu kas dar sugebėjo nepamatyti – vėl kartojamą Kiros Muratovos „Derintoją“ (TV1000 Russkoje kino, 20.00 val.), šviesiai nufilmuotą rafinuotos nūdienės aferos vaizdelį. Na, pramogai – dar ir nenaują, bet simpatišką muzikinę komediją „Mes iš džiazo“ (BTV, 22.20 val.).
„Lokio bučinys“ (TV1000 Russkoje kino, 16.00 val.) – paskutinis bendras tėvo ir sūnaus, nešiojusių tą pačią Sergejaus Bodrovo pavardę, kūrinys. Mat 2002-aisiais, kai šis juosta leista į ekranus, Bodrovas jaunesnysis, būdamas vos 31 metų, žuvo kalnuose per filmavimo ekspediciją. Nenoriu jūsų nei graudinti, nei būtinai piršti šį filmą, kuris yra tik dar vienas seno mito apie „gražuolę ir pabaisą“ variantas, gana naivus, primenantis pasaką vaikams: švedė Rebecka Liljeberg yra jaunutė cirkininkė Lola, pamilstanti jaunąjį Mišą (aišku, Bodrovas jr.), kuris – pusiau žmogus, pusiau lokys. Režisavo, aišku, tėtis Bodrovas. Manau, kad pirmiausia dėl tos realios tragedijos filmas tapo netgi plačiai žinomas pasaulyje, bet tokios pasisekimo kainos nelinkėčiau nė didžiausiam priešui.
Tradicinis kino maratonas per LNK atneša naująją „Fanfano Tulpės“ versiją (20.10 val.); Vicentas Perezas, aišku, neprilygsta garsiajam romantiškam prancūzui Gerard‘ui Philipe‘ui, bet Penelope Cruz – gal ir geresnė aktorė už kažkada spindėjusią Giną Lollobrigidą. Nauji „Purvini šokiai“, dar papildyti paantraštės „Havanos naktys“ (22.05 val.), – nei geresni, nei prastesni už senuosius. „Bunkeris“ (23.45 val.) – karinė drama, perauganti, deja, į eilinį „siaubiaką“. Charakteringa „šeimyninė komedija“ (man ji – labiau vaikiška) „Savana šypsosi“ (TV1, 16.15 val.) irgi nėra toks filmas, kuriuo penktadienio skirsnį, o kartu ir visą rašinį galėčiau baigti būgnais trimitais. O taip norėtųsi – bent kartelį...
