Dainininkui Steponui Januškai Lietuvos kultūriniame gyvenime akis bado jaunų talentingų žmonių neįvertinimas, stagnacija.
„Tai matyti ne tik iš gaunamos informacijos, bet ir iš socialinių santykių. Sunku sugriauti tą sistemą, nes visi yra to įkaitai“, - teigia jis.
Lyg uždaryti rezervate
S. Januškos nuomone, Lietuvoje gabus jaunimas jaučiasi kaip ateivis iš praeities. „Gavęs progą per mainų programą pastudijuoti užsienyje, iš rojaus, iš idealių sąlygų jis grįžta į laiko mašiną - žingsnis atgal, - kalbėjo dainininkas. - Klaipėdos universitetas turi sparnuotą posakį, gimusį iš istorijos. Į universitetą užsuka studentas, baigęs ten mokslus prieš 40 metų. Vaikšto jis apstulbęs koridoriais ir sako: „Čia net rozetės tos pačios“, rašo „Respublika“.
Ir išties, S. Januškos teigimu, viskas ten nepakitę daugybę metų.
„Atlikus auditą, ištiktų šokas nuo tokios kultūrinės įstaigos. Palyginęs šiuolaikinę studijų sistemą užsienyje ir čia, studentas jaučiasi kaip ateivis iš praeities. Jis murkdosi, stengiasi iš paskutiniųjų, tačiau yra įstrigęs užkonservuotoje „stop“ mašinoje, kur ir santykiai tarp jaunų žmonių senoviški, ir sprendimai bei kultūrinės idėjos kažkokios kraštutinės, nes norisi viską griauti, įrodyti savo. Jauni žmonės - revoliucingi, jie nori sugriauti viską, kas buvo vakar“.
Dainininkas pasvarsto, kiek talentingų žmonių rastume iš Maskvos atėmę tą vieną kvadratinį kilometrą, kuriame gyvena trys milijonai žmonių. „O Lietuva juk turi begalę šviesulių, kurie ne tik savo kaime dainuoja, bet ir po pasaulį važinėja. Stebimės, kad kai kurios tautos labai talentingos, bet lietuviai yra dar talentingesni. Įvertinkime tai“.
S. Januška siūlo kurti ne uždarą lietuvišką kultūrą, o tokią, kuri būtų įdomi visai Europai. „Jei kalbėtume apie šiuolaikinę kultūrą, daug metų buvome tokiame rezervate, taip ir likome uždaryti. Todėl dažnai už Lietuvos ribų nežino nei mūsų vardų, nei pavardžių. Yra sričių, kurios labai solidžiai prasiveržia už tų ribų (Arūno Matelio filmai, Lietuvos režisierių spektakliai, klasikinės muzikos atstovai ir kiti), bet tie keli šviesuoliai yra tik lašeliai“, - mano muzikantas.
Valstybė yra pagrindas
Pažiūrėjęs į aukštąsias mokyklas užsienyje S. Januška pastebi, kad ten į aukščiausią planą keliami kultūriniai dalykai. „Tiek kūno kultūra, tiek meno kultūra, - sako dainininkas. - Kiekvieno universiteto garbės reikalas - turėti savo orkestrą, savo šokių kolektyvą, sporto komandą. Tai yra vietinės universiteto bendruomenės pasididžiavimo ir patriotizmo reikalas. O Lietuvoje universitetas sugeba pareikšti, kad jūs mums esate kaip šuniui penkta koja. Bet juk nieko neįmanoma padaryti be kultūros įtakos. Paskui ir būna taip, kad kažkas drįsta kur nors pareikšti: „Jūs dainininkai, jūsų reikalas dainuoti, todėl nesikiškite į ekonomiką“, - apie tai, kas skaudina, kalbėjo S. Januška.
„Dažnai matau, kad jauna valstybė neturi galimybių visiems visko duoti. Gyvenimas per 15 metų labai pagerėjo. Padaugėjo prabangių automobilių, namų. Bet kita dalis yra sukontroliavimas, nes yra daugybė sukčiavimo atvejų, galų gale pačių programų neefektyvumo“, - mano S. Januška. Menininkas yra įsitikinęs, kad yra tokių specifinių sričių, kur tikrai labai lengva sukčiauti, nes nėra specialistų, kurie įvertintų.
S. Januška prisipažįsta, kad jį piktina, jog Lietuvoje partijos visą energiją nukreipia į partijų politikos vykdymą, o ne į Lietuvospolitiką. „Kad ir kas tu būtum: ar konservatorius, ar centristas, ar socialliberalas, - viskas turi būti nukreipta į Lietuvą. O jie pradeda ginčytis, žaidžia partinius žaidimus. Ne tai esmė. Turi vykti tokia politika, kad Lietuvai būtų geriau. Juk valstybė yra pagrindas, centras. Mums ne taip svarbu, kas valdžioje. Svarbu, kad jie apgintų, kad duotų mums darbo ir garbingai visiems mums atstovautų“, - mano dainininkas.
Kultūros strategijos sukūrimas
„Kad ir kas atsitiktų, menas gyvuos, ta bendra Lietuvos arba lietuvių kaip tautos saviraiška, veidas spurdės. Nes žmogus, kuris neturi kultūros, kuri jį tobulintų, pradeda primityvėti, gali pavirsti urviniu žmogumi blogąja prasme ir eiti civilizacijos prasme ne į priekį, o atgal“, - kalbėjo S. Januška.
Jo manymu, tie, kurie Lietuvoje nenori nieko keisti, bet nori gyventilaisvai, bėga iš Lietuvos. „Vienas dėl to, kad gatvėse nėra šypsenų,kitas - kad nėra renginių. Bėga, nes jaučia diskomfortą. Bėga į Londoną, kur per tiek šimtmečių susiformavusi britų kultūra, kurios niekasnegriauna. O pas mus kultūra eina atgal. Kodėl kitados Vilniaus universitetas buvo Europos kultūros traukos sostinė, edukacijos centras? Geografinė padėtis nebuvo lemiamas veiksnys“, - galvoja S. Januška.
„Kartais labai sunku rasti atsakymą ar receptą, kaip išsikapstyti, - teigė jis. - Manau, šiandien labai svarbu - rimtos kalbos, simpoziumai, viešos diskusijos. Nebijokime to, pakalbėkime apie Lietuvos kultūros strategiją iš esmės. Reikėtų padaryti didžiulį simpoziumą. Būtina sugalvoti Lietuvos strategiją ir tada 20-30 m. į priekį apskaičiuoti, ką Lietuvai reikia turėti, kas būtina: teatrų renovavimas, senovinių reprezentacinių pastatų restauravimas. Kultūrinės bazės sukūrimas, mano manymu, yra pats svarbiausias dalykas. Norisi, kad dalykai būtų ilgaamžiai, kad jie išliktų“.
S. Januška apie...
Europos kultūros sostinę
Kurių velnių mums vežtis artistą iš užsienio, kuris čia Lietuvoje pakoncertuos, o už tai mes jam sumokėsime milijonus? Kokia čia Lietuvosvardo garsinimo programa? Fanaberija kažkokia. Duokime tuos pinigus Lietuvos kūrėjams. Duodame jiems padaryti kokį meninį projektą – ir duosime menininkui darbo, ir Lietuvos kultūrą sujudinsime. Dviguba nauda.
Nuolaidas
Dažnai įvairiuose renginiuose artistus spaudžia: „Padarykime pigiau, gal jūs už dyką pakoncertuokite?..“ Ir koncertuojame. Tik kuriam laikui praėjus galvoji, kiek esi per gyvenimą tokių nuolaidų padaręs, bet tau niekas nuolaidų nedaro... Turime krūvą idėjų, duodame jas nemokamai, tik norime įgyvendinti jas, bet atsimušame kaip į sieną. Lakstai kaip elgeta prašydamas kultūrai pinigų.
Krizę
Esu piktas ant tų žmonių, kurie pusę metų visiems kalė į galvą žodį „krizė“. Kiekvienas psichologas pasakytų, kad tai yra meškos paslauga. Kurių velnių zulint ant galvos. Juk sakoma: šnekėsi, kad esi kvailas, tai ir tapsi kvailiu. Juo labiau kad daugybė žmonių sakydavo: lyg ir nejaučiu, kad čia kažkas pasikeitę. Visi pradėjo spaustis. Daug kas pasinaudojo tuo žodžiu ir daro sau naudingus sprendimus, po krize slepiasi daugybė blefo.
Gintarė Šatkauskaitė
