Kaip ir kiekvienais metais rudenį pasitinkame kartu su tarptautiniu Druskininkų poezijos festivaliu bei jį lydinčiu almanachu, kuriame savo poeziją pristato autoriai iš šešiolikos valstybių. Almanachą tradiciškai sudaro dvi dalys: šiemet pristatomi poetai ir pernykščio festivalio aidai. XXI Poetinio Druskininkų rudens tema – poetinės mokyklos ir asmeninės priklausomybės.
Poetinis Druskininkų ruduo [almanachas]. – Vilnius: Vaga, 2010. – 382 p. Viršelio autoriai Vilma ir Ričardas Šileikos
Almanacho sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius Kornelijus Platelis įžanginiame tekste rašo:
Turbūt kiekvienas galėtume ilgai pasakoti, kokie poetai žavėjo mus, pradedančius kurti poeziją, kokių šalių ir kalbų poetikos mums darė įspūdį, kokios „nepoetinės“ tikrovės sritys žavėjo mus ir nejučia sunkėsi į mūsų tekstus. Visa tai turbūt – asmeninės priklausomybės. Žinoma, jos gali tapti poetinėmis mokyklomis, tačiau – kada ir kaip? Kai atsiranda genialus poetas, savo kalbinėje aplinkoje atveria naujus stilistinius horizontus ir patraukia juo sekti būrį adeptų? Kai susidaro „kritinė masė“ žmonių, eksploatuojančių panašią stilistiką? Kai grupė žmonių pasirašo po kokiu nors kūrybiniu manifestu ir kurį laiką bando jo nuostatų laikytis? Turbūt mokyklos kuriasi dėl visų išvardintų ir galbūt dar kokių nors priežasčių. Mokykla, taip pat ir poetinė, visada susijusi su tam tikros skaitytojų-klausytojų bendruomenės meniniu skoniu, taigi ir paklausa ar tiesiog cechinių, religinių ar kitokių vertintojų prievarta, todėl natūralu, kad poetinės mokyklos buvo lengviau identifikuojamos ankstesniais laikais, pradedant senąja įvairių tautų poezija, baigiant modernistiniais XX šimtmečio sąjūdžiais, diskutavusiais su ankstesnių mokyklų stilistikomis, ir taip išlaikiusiais „mokyklų“ bruožus.
Demokratinėse visuomenėse tiek jų poezijos paklausa, tiek prievarta kūrėjams nebetenka dalies savo svorio. Tokia pat dalimi mažėja ir visuomenės domėjimasis pačia poezija. Skirtingose šalyse tai vyksta skirtingai. Todėl klausimas – ar tam tikroje kalbinėje aplinkoje įmanoma identifikuoti poetines mokyklas ir sudaryti jų atstovų sąrašus, – tebėra įdomus. Mano žiniomis, poetinės mokyklos iki šiol aktyviai save identifikuoja bei reflektuoja anglakalbėje Amerikos poezijoje. Kokios to priežastys – ta kalba rašančių poetų ir skaitytojų gausa, kūrybinio rašymo programos universitetuose, ar dar kokios nors kitos? O kaip yra kitose šalyse? Lietuvių poezijoje mokyklos, regis, ryškiau matėsi tarpukario laikotarpiu. Manau, mokykla galima būtų vadinti Maironio sekėjus, futuristinius „Keturis vėjus“. Sovietinių laikų poetines mokyklas, nepaisant cenzūros prievartos, identifikuoti sunkiau. O gal tiek ankstesnėje, tiek dabartinėje mūsų poezijoje įmanoma įžvelgti daugiau mažesnių mokyklų ar bent „klasių“? <...>
