Šiandien mes jums papasakosime meilės automobiliui istoriją. Jos herojus, automobilių klubo „Mini People“ įkūrėjas Augis, papasakos apie klasikinius Mini ir kaip pas jį atsirado nesuvaldomas „Raudonasis viesulas“. Taip pat kiek jam kančių reikėjo, kad projektas būtų pabaigtas. Tai vienintelis Lietuvoje klasikinis „Mini“ su pakeista „širdimi“.
Kaip atsitiko, kad užsikrėtei „Mini“ manija? Trumpai papasakok istoriją, kaip tavo garaže atsirado pirmas „Mini“?
Apie „Mini“ galvoti pradėjau labai senai, dar vaikystėje. Man visada patikdavo jo išvaizda ir nuotaika. Su nuostaba žiūrėjau, kaip televizoriaus ekrane juo lakstė „Itališko apiplėšimo“ herojai ir Mr. Bean'as. Bet tuo laiku įsigyti tokį automobilį galimybės nebuvo, tad vaikiška svajonė prisimiršo ir aš pasukau „standartiniu“ keliu: „VW“, „Nissan“, „Mazda“ ir t.t.
Maždaug 2003-2004 nusprendžiau įgyvendinti savo seną norą ir pradėjau žiūrinėti skelbimus, ieškoti savo „Mini“. Pasirinkimas jau buvo, bet vis kažkas netikdavo. Kol vieną 2007 metų pavasario dieną nepamačiau jo, stovinčio vieno žmogaus kieme. Galima tai pavadinti meile iš pirmo žvilgsnio. Iškarto supratau kad šitas Mini yra mano ir nedvejodamas nusipirkau.
„Mini“ ilgai stovėjo nenaudojamas, tad teko užsiimti restauracijos darbais. Ieškoti daug reikalingų detalių. Perrinkom pilnai visą automobilį, kiekvieną varžtelį, keisdami visus pagrindinius mazgus naujais. Susidėjom visą naują pakabą, stabdžių sistemą, sutvarkėm variklį ir rugsėjo pradžioje „Mini“ išriedėjo iš garažo. Man tai buvo šventė! Vėl pasijutau kaip mažas vaikas, gavęs išsvajotą dovaną. Nuo to laiko „Mini“ man yra kaip šeimos narys.
Kokie žmonės renkasi klasikinius „Mini“? Ką patartumėte žmogui norinčiam tokį įsigyti?
Klasikinis „Mini“ yra ne šiaip automobilis. Jį reikia mylėti. Matyt tai ir yra pagrindinis klasikinių „Mini“ savininkų bruožas. Pažįstu labai daug tokių žmonių: nuo labai jaunų iki pagyvenusių. Yra ir tokių, kurie gavo „Mini“ iš savo tėvų ar senelių. Tai yra linksmi ir geranoriški žmonės, kurie patenkinti savo gyvenimu ir nori pasidalinti savo gera nuotaika su kitais. Juk ir pats „Mini“ yra labai linksmas automobilis. Jo nesirenka kitokie.
Tiesa yra tokia, kad klasikinis „Mini“ nėra praktiškas automobilis. Jis netinkamas pasirinkimas kasdieniniam važinėjimui iš taško A į tašką B, nes daugiau kaip prieš 50 metų sukurtas automobilis nepritaikytas šiuolaikiniam gyvenimo tempui. Jis labiau tinkamas kaip antra arba savaitgalio mašina – taip dažniausiai ir yra. Bet neapsieinama ir be išimčių. Aš pats vairuoju „Mini“ kasdien (tiesa tik vasaros sezonu, nes originalus klasikinio „Mini“ kėbulas nėra cinkuotas ar padengtas kokiomis kitomis antikorozinėmis medžiagomis ir labai nemėgsta barstomų ant mūsų kelių druskų) ir nemažai laiko praleidžiu prie jo garaže. Vairuoju todėl, kad tai sukelia nepaprastai daug malonių emocijų ir man, ir aplinkiniams. Klasikinis „Mini“ savo vairavimo charakteristikomis labai primena kartingą. O truputį patobulinus, pojūčiai tampa „daug, daug geresni“ – kaip sakė Jeremy Clarkcon iš „Aukščiausios pavaros“.
Neseniai Lietuvoje įkurtas „Minipeople klubas“, kuris vienija Lietuvos klasikinių ir naujų „Mini“ savininkus. Klubas dažnai organizuoja akcijas ir atrakcijas ne tik savo nariams, bet ir visiems prijaučiantiems „Mini“.
Kas pastūmėjo imtis šio projekto?
Kaip jau minėjau, vairuoju savo „Mini“ kasdien. Per kelis vasaros sezono mėnesius nuvažiuoju daugiau kaip 20 000 km. Senam automobiliui tai yra daug. Todėl pastoviai turėdavau leisti laiką garaže, tvarkydamas gendančius mazgus. Daugiausia problemų turėjau su varikliu. Kiekvienais metais į sezono pabaigą jis pradėdavo streikuoti. Niekaip negalėdavau pabaigti sezono. Per žiemą viskas buvo sutvarkoma ir pavasarį „Mini“ išriedėdavo iš garažo ir vėl lakstydavo po parodas ir įvairių šalių „Mini“ klubų suvažiavimus. Bet rudenį viskas pasikartodavo.
Pavargęs nuo pastovaus remonto nusprendžiau paieškoti kito variklio. Gal ne tokio „pavargusio“, gal truputi galingesnio nei mano 1 litro ir 38ag (į klasikinius „Mini“ buvo montuojami ir 1,3 litro 60-70Ag varikliai). Kita vertus, norėjosi atsikratyti ir 4 bėgių „triukšmingos“ greičių dėžes, ir pro visur varvančių tepalų, ir visada per didelio CO, ir trūkčiojimų esant drėgnam orui, ir kitų originalaus variklio bėdų.
Peržiūrėjęs forumus internete supratau, kad nesu toks vienas – kitose šalyse yra nemažai tokių projektų. Susirinkau visą informaciją apie skirtingus naudojamus variklius, reikalingas modifikacijas ir t.t.
Iš plataus pasirinkimo tik keli varikliai telpa „Mini“ be didelių kėbulo modifikacijų. Labiausiai man patiko lengviausias iš jų – „Suzuki Swift Gti“ 1,3 litro variklis. Apie jį labai daug gerų atsiliepimų ir tarp Lietuvos automobilių mėgėjų. Kadangi labai norėjau išsaugoti automobilio išorės autentiškumą – apsistojau ties juo. Bet pasirodo rasti tokį variklį geros būklės nėra taip paprasta. Gal tik po metų jis atsirado mano garaže, laukdamas savo eilės.
Ir štai 2009 rugsėjo 27d. vieno filmo filmavimo metu viskas pasikartojo. Po įtempto lakstymo visą dieną „Mini“ širdelė užgeso. Visi reiškė užuojautą nežinodami, kad mintyse aš jau svajoju apie projektą. Vakare apžiūrėjau variklį: visuose cilindruose kompresija lygi nuliui ir pilna metalo drožlių. Vėl kapitalinis? Na jau ne. G13B jau stovėjo šalia.
Kokie pagrindiniai iššūkiai ir bėdos iškilo „instaliuojant“ naują širdį į „Mini“?
Aš pakankamai ilgai ruošiausi šiam projektui. Susiradau bendraminčių Jungtinėje Karalystėje, kurie jau padarė panašius perdirbimus. Pasidariau visą planą, brėžinius, aprašiau visas galimas problemas ir jų sprendimus. Susidarė nemaža popierių krūva. Reikėjo tik pradėti ir pabaigti. Tad 2009 spalio mėn. prasidėjo mano „Mini“ „širdies operacija“.
Esminė klaida, kurią padariau – dėl laiko stokos patikėjau projektą kitiems. Tai buvo servisas „Auksinis vairas“. Jie mane įtikino, kad darė daug sudėtingesnių projektų ir puikiai žino ką reikia daryti. Žadėjo per mėnesį padaryti visus mechaninius darbus ir iki Kalėdų pabaigti projektą už tam tikrą sumą. Aš patikėjau.
Prasidėjo viskas gražiai, kol vieną dieną atvažiavęs nepamačiau sudeginto „Suzuki“ variklio. Sudegė visi laidai, davikliai, purkštukai. Pasirodo pažeidus kuro magistralę ant variklio, gulinčio po keltuvu, pribėgo benzino ir virinant kuras užsidegė. Direktorius pasakė, kad reikia džiaugtis – galėjo būti ir baisiau. Ir pasiūlė man sumokėti jiems už sudegusio variklio plovimą/dažymą – juk tokio baisaus dėti į „Mini“ negalima.
Dar tikėjau kad viską galima pabaigti. Pasiėmiau atostogas darbe, parsivežiau sudegusį variklį namo ir visą savaitę praleidau dirbtuvėse. Susipirkau visas sudegusias dalis, perrinkau variklį. Net negalvojau apie papildomas nemenkas investicijas. Juk dariau jį sau. Rezultatas man patiko. Tame pačiame servise visi vaikščiojo ir rodė kitiems klientams naują variklį. Visi buvo sužavėti. Tik ne direktorius. Projekto suma netikėtai išaugo dvigubai, o mano sumokėtų pinigų jau neužteko pabaigti projektui. Bet gaučiau šiokią tokią nuolaidą, jei pasirašyčiau jog neturiu jiems pretenzijų dėl sugadinto turto ir sudegusių laidų ieškosiu pats (jie jos ieškojo, bet visoje Lietuvoje nerado).
Projekto biudžetas jau beveik buvo išnaudotas ir nenorėdamas likti skolingas, 2010 metų vasario pradžioje atsiėmiau iš jų nepabaigtą projektą. Ir tik norėdamas jį pabaigti supratau savo klaidą.
Nežinau kuo vadovavosi „auksarankiai“ ir kaip jie viską matavo, bet pakabos tvirtinimo taškų „paklaida“ buvo 11cm. Vairas nesisukdavo, nes priekinių ratų stabdžių mechanizmų dalys atsiremdavo į pakabos traukes. Variklis stovėjo kreivai, o greičių dėžė gulėjo ant vairo kolonėlės vietoje pagalvės. Generatorius tvirtinosi prie variklio, o jo įtempėjas prie kėbulo ir t.t. Visi atlikti ir apmokėti darbai nebuvo nieko verti, o automobilis netinkamas tęsti projektui.
Grįžau į servisą. Direktorius man paaiškino, kad „nepatenkinti klientai jiems neegzistuoja, todėl jie manęs nepažįsta ir jokios mašinos nėra darę. Bendravimas baigtas.“
Jau galvojau pasiduoti ir parduoti projektą, bet kaip dažnai būna gyvenime – kažkur prarandi, o kažkur atrandi. Forume susipažinau su kitu automobilių gerbėju, kuris taip pat galvojo apie „Mini“ projektą. Paaiškėjo kad jis turi neblogą garažą ir draugų, kurie užsiima savo projektais. Susitaręs, kad pastoviai lankysiuosi pas juos garaže ir tam tikrus darbus darysiu pats, nuvežiau Mini į „Xtreme garage“. Iš naujo susipirkau visas reikalingas projektui ir sugadintas „Auksiniame vaire“ originalias detales ir kovo mėn. pradėjau viska nuo nulio.
Darbo buvo daug. Viską reikėjo labai tiksliai išmatuoti, nes vietos po „Mini“ kapotu nėra daug. Kartais tekdavo po 3 kartus per dieną įdėti/išimti variklį, surinkti ir vėl pilnai išardyti važiuoklę. Nenorėjau pakartoti „auksarankių“ klaidu. Svarbiausia mums buvo kokybė ir patikimumas. Čia reikėtų pagirti entuziastus iš „Xtreme garage“. Kartais net keista buvo stebėti jų darbą – kaip kruopščiai viską darydavo. Pasisėmiau iš jų keletą gerų idėjų (kaip pvz. nuimamas automobilio priekis, o tai stipriai palengvino priėjimą prie variklio). Kai pritrūkdavo laiko – dirbom ir naktimis.
Per porą mėnesių pagaminome naują variklio rėmą, pagalvių tvirtinimus, generatoriaus tvirtinimą. Sudėjome visą naują reguliuojamą važiuoklę, pilnai naują elektros instaliaciją, šalto oro įsiurbimo sistemą, nerūdijančio plieno išmetimo kolektorių ir t.t.
Gegužės mėn. įvyko pirmas bandomasis važiavimas. Visą likusią sezono dalį testavau ir baiginėjau savo mažylį, kurį jau praminė „Raudonuoju viesulu“. Liepos 31 d. per „Baltijos šalių MINI lenktynes“ Nemuno žiedo trasoje jo laukė galutinis išbandymas. Vairuojant ekstremaliomis sąlygom išlindo dar kelį smulkus trūkumai ir paaiškėjo pagrindinis dalykas – tokiam lengvam ir galingam automobiliui labai reikia gero sukibimo.
Kokiu maksimaliu greičiu važiavai?
Maksimalus greitis, kurį buvau pasiekęs pasibaigusiame sezone buvo 205km/h (pagal GPS). Bet tai buvo ne automobilio, o mano riba. Toliau tiesiog pabijojau. Gal kitais metais susimontavus saugos lankus atliksiu tokius bandymus. Nors, tiesą sakant, ir toks greitis klasikiniame „Mini“ yra per daug.
