Kauno valstybinio teatro solistas Raimondas Baranauskas nuolat ieško naujų patirčių. Šiuo metu tos paieškos vyrą vis dažniau atveda į sostinę.
Nepasisotinęs atlikėjas
− Ką veikiate Vilniuje? − „Balsas.lt. savaitė“ paklausė Kauno operečių mėgėjų gerai pažįstamo jaunojo baritono.
− Vaidinu „Domino“ teatro miuzikle „Paryžiaus katedra“. Vyko jau keturi ar penki spektakliai. Manau, kad visai neblogai sekasi, projektas vykęs. Kadangi salės pilnos, tikriausiai ir žiūrovai yra patenkinti.
− Ar po penkių spektaklių galima spręsti apie rezultatą?
− Ne. Spektaklis dabar dar tik auga ir tobulėja. Draugams visada sakau, kad geriausia spektaklį žiūrėti nuo dešimto rodymo. Tada jis būna susiformavęs. Yra tam tikra specifika. Gali labai gerai išmokti partiją, tačiau pirmais kartais negali būti užtikrintas.
− Po kelių rodymų spektaklis tampa nuobodžia rutina?
− Matyt, tai priklauso nuo atlikėjo. Stengiuosi sau to neleisti. Be to, laikau save labai jaunu ir nepasisotinusiu atlikėju, nors esu sukūręs daugiau nei dvidešimt vaidmenų. Į visus spektaklius einu su dideliu malonumu, todėl sunku į šį klausimą atsakyti.
Tikslas turi būti bendras
− Kaip galėtumėte palyginti savo atliekamą Kvazimodo vaidmenį „Paryžiaus katedroje“ su nuolatiniu darbu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre?
− Kauno valstybiniame teatre tai pat statome miuziklus, kitus įvairiausius aukšto lygio veikalus. Kalbant apie vaidmenį – tokio vaidinti dar neteko.
„Paryžiaus katedroje“ reikia dainuoti pagal muziką, o aš visą laiką dainuodavau su orkestru. Todėl kartai jaučiu, kad noriu patempti gaidą, bet esu įspraustas į tam tikrus rėmus.
− Tai pliusas ar minusas?
− Nauja patirtis. Nesistengiu ieškoti blogybių.
− „Paryžiaus katedroje“ dirbate su gana žinomais žmonėmis. Ką manote apie naujuosius kolegas?
− Jie ne iš mano rato, tačiau pasirodė labai šilti. Ateini ir pamatai, kad su jais bendraujant nėra jokio barjero. Kitas žavintis dalykas − jie tikri profesionalai.
Tokiame spektaklyje negali tempti šlovės į savo pusę: išėjau, o jūs visi žiūrėkite į mane. Turime turėti bendrą tikslą ir dėl jo drauge dirbti.
Gilus operetės štampas
− Teatro aktorius įprasta matyti įvairiuose televizijos serialuose ir pramoginiuose šou. Kodėl teatro solistus taip retai matome televizijos ekranuose?
− Kodėl gi? Matome Vytautą Juozapaitį, Virgilijų Noreiką, Eduardą Kaniavą...
− Jie populiarūs tapo dėl ilgamečio darbo, o ne dėl trumpalaikio pasirodymo kokiame nors televizijos projekte.
− Be abejo. Jie sąžiningai, juodai dirbo. Tačiau teatro solistams nekuriami televizijos projektai. Pavyzdžiui, kol kas neįsivaizduoju serialo-miuziklo.
− Kai kas mano, kad operetės − linksmas padainavimas apsirengus XIX amžiaus vidurio kostiumais. Ar tai tiesa?
− Šiuolaikinės operetės nebūtinai statomos pagal šią klišę. Galima viską atlikti moderniai. Priklauso nuo to, kaip į tai pasižiūrės ją statanti komanda. Nors, aišku, operetė dažniausiai turi tokį štampą.
Scenoje prarijo plunksną
− Kodėl Vilniuje šis žanras nėra populiarus?
− Nežinau. Manau, kad operetė turėtų didžiulį pasisekimą. Kai gastroliuojame su Kauno valstybiniu muzikiniu teatru, salės lūžta. Matyti, kad yra niša. Man sunku suvokti, kodėl Vilniuje nėra muzikinio teatro.
Gal manoma, kad tai prasčiau ar blogiau. Iš tiesų operetė yra beprotiškai sunkus žanras. Juk reikia šokti, kalbėti ir dainuoti. Patikėkite, ne kiekvienas operos solistas tai galėtų padaryti.
Galbūt galima sutikti dėl operetės libreto turinio. Laiminga meilė, laiminga pabaiga... Tai gali skambėti banalokai... Tačiau, kad tai lengva − tikrai ne!
− Kadangi operetė linksmas žanras, gal pasidalytumėte su skaitytojais kokiu nors nuotaikingu prisiminimu iš profesinio gyvenimo?
− Sykį turėjau dainuoti su mergina meilės duetą, o ji buvo užsidėjusi milžinišką bua, iš kurio didelė plunksna pateko man į burną ir prilipo prie gomurio.
Pradėjęs dainuoti, pajutau, kad ta plunksna man leidžiasi gilyn į gerklę. Pasisekė, kad radau pasitaikė nedidelė pauzė, tad nusisukęs stipriai išsižiojau ir tą plunksną išsitraukiau. Bendradarbiams tai sukėlė juoką.
− Juokas gali būti pavojingas, jei scenoje klostosi dramatiški įvykiai...
− Taip. Vienam kolegai nesisekė išdainuoti poros natų. Kažkas atsitiko, ir tiek. Jis visą savaitę tas natas kartojo, repetavo, kol viskas puikiausiai pavyko.
Vyksta spektaklis – kolega yra nuduriamas ir mirdamas ant mano rankų vėl nepataiko sudainuoti, todėl labai tyliai susikeikia rusų kalba. Aš tai girdžiu. Ir žinote, koks juokas ima: jis ten keikiasi rūpužiokas, kad nepataikė tos natos, o aš šalia klūpėdamas turiu dramatiškai apraudoti jo mirtį.
TIK FAKTAI
Solistas R. Baranauskas gimė Šakių rajono Liepalotų kaime.
2002 metais dalyvavo jaunųjų dainininkų konkurse „Operetė mano meilė“ Kaune ir tapo diplomantu.
2006 metais už Nykštuko Nosies vaidmenį Tomo Kutavičiaus to paties pavadinimo operoje pelnė Kauno teatralų metų apdovanojimo „Fortūna“ diplomą.
Tais pačiais metais R. Baranauskui įteikta „Orfėjo“ statulėlė kaip geriausiam metų solistui.
