Brendan Caroll apsilankė atgaivintame Vilniuje – šis miestas per pastarąjį dešimtmetį išgyveno tikrą kultūrinį renesansą, kurio širdimi tapo Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.
Pastarąjį kartą Lietuvos sostinėje lankiausi prieš gerą dešimtmetį, ir ši viešnagė sukėlė beveik depresinę būseną. Operos teatras tuomet atrodė kankinamas nuolat progresuojančio nuosmukio, o jo pagyvenęs generalinis direktorius, tingiai gūžtelėjęs pečiais man tarstelėjo „Lietuviai juk nemėgsta operos – jie mieliau renkasi baletą!“ Akivaizdus gyventojų skurdas graudžiai derėjo su nutrintais, pasenusiais spektakliais bei apgailėtinu muzikiniu lygiu. Iš visų mano lankytų buvusių komunistinių vietų Vilnius atrodė silpniausiai, tarsi visiškai nepasirengęs priimti naujai atrastos laisvės iššūkio.
Dabar galiu drąsiai pripažinti klydęs. Vilniaus bei operos teatro transformacija pasirodė esanti tokia kardinali, jog aš iš tikrųjų neatpažinau šio miesto. Viskas taip pasikeitę, jog man prireikė ištisos dienos susiorientuoti naujame kraštovaizdyje. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras turi naują, jaunesnį ir dinamiškesnį vadovą Gintautą Kėvišą, kuris paprasčiausiai sugriebė šią įstaigą už pakarpos ir nusviedė tiesiai į 21 amžių. Pastatas (1995-aisiais buvęs toks niūrus, šaltas ir bjaurus), investavus milijonus eurų, buvo preciziškai atnaujintas ir tapo svetinga ir pakankamai įspūdinga teatro meno erdve, kurioje vykstantys spektakliai susilaukia ypatingo publikos dėmesio: anksčiau salės užpildymas tebuvo 50 procentų, tuo tarpu dabar šis skaičius išaugo iki 90 ir daugiau procentų.
Dar viena intriguojanti naujovė – kasmetinis žiemą vykstantis operos festivalis, viliojantis tokius užjūrio svečius kaip aš, kurie kartą jau lankėsi šioje šalyje ir nusprendė, jog to vieno karto tikrai pakanka. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pristato savo naujausius spektaklius „Operos savaitėje“, kurios pagrindiniu akcentu tampa didžioji premjera. Tapau liudininku operos savaitės, kuri pribloškė savo gyvybe, novatoriškumu, stilingumu ir vokaline tobulybe. Nuoširdžiai negalėjau patikėti, jog tai ta pati operos meno bendrovė…
Premjera – Richardo Strausso „Salomėja“ – išties įsimintina (šio spektaklio recenziją rasite kitame „Opera Now“ numeryje). Lietuvoje ji statyta pirmą kartą, negana to, šios operos režisierius – žymusis Davidas Aldenas. Kiti „Operos savaitės“ spektakliai – spalvinga puokštė labai skirtingų darbų, tarp kurių du nuostabūs Verdi operų pastatymai (šis teatras visada buvo Verdi namai, net komunizmo laikais). „Rigoletto“ – svetimas, neįprastas, tačiau tuo ir pavergiantis. Šio spektaklio veiksmas nukeltas į 1920-uosius, vokiečių ekspresionistinio kino laikus ir kupinas atitinkamos aštrios stilizacijos, kuri tobulai susilieja su kerinčiu patosu. Daug žavesio šiai operai suteikė Edgaro Montvido, atlikusio Hercogo partiją, dalyvavimas. Montvidas – vietinė įžymybė, gimęs Lietuvoje, tačiau šiuo metu einantis tarptautinės šlovės keliu, dalyvavęs jaunųjų dainininkų programoje Covent Gardene.
Dvi didžiosios Hercogo arijos, atliktos Montvido, pasižymėjo ypatingai lanksčia frazuote bei puikiu vaidmens pojūčiu. Šis atlikėjas pademonstravo vieną gražiausių, saldžiausių tenorinių balsų bei spindėjo neatremiamu pasitikėjimu – tokiam hercogui neįmanoma atsispirti. Irena Zelenkauskaitė, dainavusi Džildą, nesijautė užtikrintai („Caro nome“ buvo nemalonus, pastangų kupinas epizodas), tačiau toks netikrumas tapo tikrai jaudinančiu finalinio dueto dėmeniu. Vytautas Juozapaitis (atrodęs tarsi būtų nužengęs iš nebyliojo filmo „Nosferatu“) buvo labai fiziškas Rigoletto, sužavėjęs savo tamsiu, turtingu balso tembru ir sukrečiančia vaidmens charakteristika. Įmantrus pastatymas, režisuotas Gintaro Varno, buvo užpildytas itin paveikiomis techninėmis detalėmis (kaip antai hipnotizuojančios video projekcijos scenos gilumoje). Martyno Staškaus vadovaujamas orkestras suskambo nepakartojamai.
Sekantį vakarą vėl susitikome su Verdi, tačiau šį kartą jis pasirodė kiek kitokiu pavidalu. „Likimo galia“, režisuota britų-lietuvių režisierės Dalios Ibelhauptaitės – neįtikėtinai prašmatnus spektaklis. Tai solidus ir įspūdingas darbas, pasižymintis puikiai pagamintomis gigantiškomis dekoracijomis. Šios Verdi operos statytojai – tarptautinė komanda. Negalima neišskirti jauno scenografo Giles Cadle, kurio stulbinanti vizualine stilistika buvo tobulai papildyta nepaprasta šviesų dailininkės iš JAV Mimi Jordan Sheridan atspalvių magija.
Vokaline prasme šis spektaklis – labai skirtingų įspūdžių kratinys. Sandra Janušaitė (Leonora) sužibėjo kvapą gniaužiančiu viršutiniu registru, tačiau jos balsas stebėtinai netolygus viduriniajame. Dainius Stumbras, atlikęs Don Carlo partiją – grubus ir nesubtilus solistas, nesugebėjęs išdainuoti viršutinių šios sudėtingos partijos natų. Tikrąja vakaro žvaigžde ir vėl tapo tenoras – Badri Maisuradze, išskirtinis Don Alvaro, spindinčio vokalo savininkas.
Vėliau – išskirtinė galimybė išgirsti lietuvių kompozitoriaus operą. Broniaus Kutavičiaus (g. 1932m.) sukurtas „Lokys“ – gana neįprastas kūrinys. Kaip taikliausiai jį apibūdinti? Na, tai tarsi operinė istorijos apie vilkolakį versija – ko gero toks įvardijimas geriausiai atspindi šia makabrišką ir keistai dėmesį prikaustančią pasaką, paremtą trumpu pasakojimu (kuris savo ruožtu išsivystė iš senos vietinės legendos) apie lietuvių grafą (tobulas, erotinio užtaiso kupinas „Rigoletto“ sužibėjusio charizmatiškojo Vytauto Juozapaičio vaidmuo). Grafo Šemetos atsiradimo šiame pasaulyje istorija išties šiurpi: jo motina, prabėgus kelioms dienoms po vestuvių, buvusi išprievartauta lokio.
Pats grafas stulbina keistais, neįprastais bruožais ir poelgiais, pvz. skutasi krūtinę ir įsiaudrina vos pamatęs menkiausią kraujo lašą. Jis ketina vesti Juliją (Irena Zelenkauskaitė, beje, šį kartą jau labiau savimi pasitikinti ir susidorojanti su kankinančia partitūra pabrėžtinai gerai), tuo tarpu grafo motina praranda sveiką protą (nieko nuostabaus…) ir kliedėdama klajoja po pilį apsirengusi skarmalais. Vestuvių puotos metu Julija randama sode perkąsta gerkle – nužudyta laukinio žvėries. Prie invalido vežimėlio prikaustytas Daktaras (nuostabus jauno tenoro Audriaus Rubežiaus vaidmuo) šauna į žvėrį. Kai įslenka sužeistas Grafas Šemeta, pastarojo motina surinka „Lokys!“ ir vienu šūviu jį pribaigia.
Tai galingas, liguistai patrauklus kūrinys, kuris pavergia savo teatriniu dramatizmu bei puikiu įgyvendinimu. Muzikinė medžiaga įvairuoja nuo į Bacho kūrybą panašių choralų iki Stravinskio repertuaro vingrybių. Visi solistai, nors ir neturėję galimybės pademonstruoti nepertraukiamo solinio dainavimo, paliko didelį įspūdį. Tai puiki opera, kuri ko gero susilauktų sėkmės tarptautinėse teatro gastrolėse. Šiaip ar taip, tą vakarą žiūrovai užtvindė visą salę, itin susidomėję stebėjo veiksmą scenoje ir galų gale viską apvainikavo griausmingos ovacijos.
Ir pagaliau „Žydė“ – retenybė kiekvienoje šalyje, ką jau bekalbėti apie Lietuvą…Režisuotas Günterio Krämerio (kuris kartą jau statė šią operą Vienoje), spektaklis buvo įmantrus ir ne visiškai sėkmingas bandymas naujai pažvelgti į Halévy kūrinį. Tarsi prašmatnus coup de théâtre su Isabel Ines Glathar sukurtais kostiumais. Scenografijoje panaudotas puikus baltos spalvos fonas bei permatoma nuolaidi scena, kai kuriuose epizoduose apšviesta iš apačios – tokiu būdu sukurta vaiduokliška, atšiauri nuotaika. Įdomiai panaudotos savotiškos žaliuzės, ant kurių išrašyti holokausto aukų vardai: jos tai pakyla, tai nusileidžia atskirdamos priekinę scenos dalį nuo užpakalinės. Kostiumai bei butaforijos elementai daugiausia juodi ar balti, išskyrus stulbinančiai raudoną Kardinolo rūbą.
Nors šis „Žydės“ variantas ne visada pakildavo į kompleksinės dramos aukštumas, vis dėlto kiekviena jo minutė vertė mąstyti. Atlikimo prasme didžioji dalis kūrybinės ugnies prapuolė daugiausia todėl, jog spektaklyje nedalyvavęs Chrisas Merittas (dėl tiršto rūko jo lėktuvas negalėjo nusileisti), turėjęs dainuoti Eleazarą, buvo pakeistas prancūzų tenoru Thomas Morrisu, kuris ne visada gebėjo susidoroti su palyginti aukšto registro partija, nors jo vaidyba galima drąsiai vadinti išskirtine. Šis Eleazaras buvo aikštingas, bejėgis, labai nutolęs nuo puikios Shicoffso interpretacijos Vienoje.
Ne ką tepadėjo vangus Martyno Staškaus dirigavimas (dirigentas nepajuto Halévy stilistikos niuansų) bei netvarkingas orkestras. Moteriškoji spektaklio dalis – solistės – laikėsi kiek geriau. Sandra Janušaitė šį kartą atsiskleidė puikiai atliktame Rachelės vaidmenyje. Tačiau tikrai nuoširdžiai ją užjaučiau, kai trečiame veiksme dainininkė buvo priversta prisiimti scenos darbininkės pareigas bei stumdyti daugybę kėdžių, kurios tapo itin erzinančiu šio spektaklio elementu. Pritildyti aplodismentai be jokių bravo šūksnių atspindėjo ore tvyrančią frustraciją, ir galų gale visas dramatizmas ėmė žydėti ne scenoje, bet Halévy partitūroje.
Priverčianti susimąstyti, ne visada sėkminga ir vokalo prasme nevienoda „Žydė“ vis dėlto yra drąsus žingsnis, kuris puikiai iliustruoja Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pakilimą iš pelenų ir vaisingas pastangas pagaliau mesti iššūkį menine prasme labiau klestinčioms Baltiškosioms kaimynėms. Šis teatras nusipelno itin atidaus stebėjimo.
Brendan Caroll
