Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje veikia paroda, pristatanti pirmąją Lietuvoje pastatytą operą „Elenos pagrobimas“. Ji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose Vilniuje parodyta 1636 metais – dešimtmečiu anksčiau nei Paryžiuje.
Įstaigos „Senųjų menų studija“ paroda „Elenos pagrobimas. Vilnius, 1636“ – netikėta ir intriguojanti ekspozicija. Ji, anot Lietuvos dailės muziejaus (LDM) direktoriaus Romualdo Budrio, leidžia viena akimi žvilgtelėti, kaip XVII amžiaus pradžioje Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose veikė tuomet naujai susikūręs scenos žanras – opera.
Parodos autoriai pateikė įspūdingą vienintelį Lietuvoje techniškai veikiantį maketą, atkartojantį itališkos baroko operos teatro veikimo principus, mašinerijos stebuklus ir subtilybes.
Anot LDM filialo „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai“ vadovo Vydo Dolinsko, remiantis seniausiais ir iki šių dienų išlikusiais Vičencos, Parmos, Sienos baroko teatro interjerais sukurtas menamos Valdovų rūmų teatro salės maketo modelis. Tai tarsi „įžanga“, pasižvalgymas po būsimą Teatro salę atkuriamuose Valdovų rūmuose.
Atkuriamas istorijos faktas
Parodos iniciatoriai - jauni menininkai Jūratė Širvytė ir Eimantas Ludavičius. J. Širvytė – teatro istorikė, choreografė, „Senųjų menų studijos“ vadovė. Savo idėja surengti parodą apie 1636 metais Vilniuje pastatytą operos spektaklį ji sudomino ir kitus „Senųjų menų studija“ narius: Irmą Balakauskaitę, Renatą Valčik, Ernestą Volodzką, Gintautą Žygą.
Net ketverius metus menininkai plušėjo atkurdami XVII amžiaus pradžioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje susiformavusį LDK valdovų ir didikų meninį bei estetinį skonį.
„Istorijos faktas, kad 1636-ųjų opera Vilniuje pristatyta net dešimčia metų anksčiau nei šio žanro kūriniai Prancūzijoje, Anglijoje ir Ispanijoje, – sakė J. Širvytė. – Norėčiau, kad parodos lankytojai įsidėmėtų šią, net mokyklos vadovėliuose skelbiamą informaciją, suvoktų, kad jau XVII amžiaus pradžioje Lietuva garsėjo kaip svarbi Europos kultūros dalis. Rengiant parodą man šis faktas buvo svarbiausias.“
Baroko dvasia
Garbingiausia parodos vieta skirta itališkos baroko operos teatro, bendro visiems to meto teatrams, maketui. Jis – dešimtį kartų sumažintas, dekoracijų veikimo principas atkurtas pagal išlikusią autentišką Švedijos Drotningholmo teatro mašineriją.
E. Ludavičius ir jo kolegos noriai demonstravo, kaip juda kulisai, kvietė ir lankytojus išbandyti barokinę „vėjo mašiną“, „paleisti nuo uolų krioklį“ ar „sukelti“ šėlstančios jūros bangas.
„Šie technikos stebuklai, besikeičiantys scenovaizdžiai labai domino XVII amžiaus pradžios aukštuomenę, – pasakojo E. Ludavičius. – Juk vaidinimai truko apie penkias valandas. Ne kiekvienas žiūrovas tiek ištvertų klausydamasis vien operos. Juolab kad didikai spektaklius žiūrėdavo stovėdami už valdovui skirto krėslo. Moterys sėdėdavo balkonuose. Iš ten jos ne tik matė, kas vyksta scenoje, bet dažnai buvo ir garbių asmenų žiūrovų salėje apsistumdymų ar net muštynių liudininkės...“
Ekspoziciją papildo „Elenos pagrobimo“ libreto, saugomo Britų muziejuje (Londonas) kopija. Čia pat ir vėliau Vilniuje pastatytų operų – „Andomeda“ (1646), „Apviltoji Kirkė“ (1648) – libretų kopijos, gautos iš Vilniaus universiteto bibliotekos ir Prancūzijos nacionalinės bibliotekos. Beje, šių operų libretai buvo išspausdinti Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvėje.
Parodą ir visus į ją atėjusius iš portretų „stebi“ iškilios asmenybės, prisidėjusios prie operos pasirodymo Lietuvoje.
Įkvėpė operos istorija
Operos istorijos pradžia Lietuvoje sietina su Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vladislovu Vaza. Tai jis, 1624 metais iškeliavęs į Italiją susižadėti su Toskanijos didžiąja kunigaikštyte Margarita, po dvejų metų kelionės po Europą į Vilnių parsivežė ne sužadėtinę, o scenos naujieną – operą. „Elenos pagrobimą“ Vilniuje pastatė italai – kompozitorius Marco Scacchi ir libreto autorius Virgilio Puccitelli. Operai statyti V. Vaza į Vilnių pakvietė italų muzikantus, dainininkus, aktorius, šokėjus ir scenos meistrus.
„Kai 2000 metais studijavau operos istoriją Bolonijos universitete, ne kartą įsitikinau, kad paprastas Italijos kioskelio darbuotojas apie savo šalies kultūrą žino daugiau nei mūsų intelektualas, deklaruojantis kultūrinį išsilavinimą“, – prisiminė J. Širvytė.
Tokie palyginimai įkvėpė merginą, po studijų grįžusią į Vilnių, kartu su Lietuvos ir užsienio menininkais pastatyti 1625 metais kompozitorės Franceskos Caccini ir scenografo Alfonso Parigi sukurtą operą „Rudžiero išlaisvinimas iš Alčinos salos“.
„Bolonijos universiteto knygynėlyje radau šios operos, dedikuotos V. Vazai ir pirmą kartą atliktos Florencijoje, klavyrą. Labai nudžiugau, nusprendžiau šį kūrinį parodyti ir mūsų amžininkams, – pasakojo pašnekovė. – To pastatymo scenografijos dalykų yra ir šioje parodoje. Tikiuosi, kad pašalinus techninius nesklandumus ekspoziciją papildys ir arija iš „Rudžiero išlaisvinimo iš Alčinos salos“, žiūrovai susipažins ir su Cesare Negri 1601 metais parašyto kūrinio „Aukštoji Karalienė“ („Alta Regina“) muzika ir choreografija.“
Liucija Armonaitė
