Tinkamiausias žiemos sezono spektaklis – Piotro Čaikovskio baletas „Spragtukas“ – žiūrovų dėmesio nestokoja ir Kalėdų bei Naujųjų metų šventėms pasibaigus. Sausio 21 d. šis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklis paskutinį kartą šį sezoną vėl rodytas perpildytoje žiūrovų salėje.
Švenčių laikotarpiu pakankamai dažnai rodyta muzikinė ir choreografinė pasaka pagal Ernsto Theodoro Amadeus Hofmanno siužetą baleto artistų perteikiama sklandžiai ir laisvai, su pasimėgavimu pasakojant vaidybos požiūriu nesudėtingą istoriją, sugebančią prikaustyti vaikų dėmesį.
Rusų choreografo Andrejaus Melanjino sukurtos mizanscenos ir choreografija, nors ypatingu išradingumu nepasižymi, vis dėlto leidžia pakankamai aiškiai suvokti siužeto vingius, o artistams suteikia galimybę pasirodyti įvairiuose choreografiniuose amplua.
Pagrindinius vaidmenis sekmadieniniame spektaklyje atliko Inga Cibulskytė ir Aurimas Paulauskas. Prieš kelias savaites pirmą kartą pasirodžiusi Mari vaidmenyje, I. Cibulskytė ir šį kartą nuosekliai kūrė jautrios ir paprastos mergaitės paveikslą, o fizinės šokėjos savybės suteikė jam lengvumo ir grakštumo. Apgalvota, nepretenzinga sceninė išvaizda nesunkiai leido patikėti paprastomis mergaitės svajonėmis, kurias paryškino trapūs šokėjos siluetai, lengvi šuoliai, grakštūs rankų judesiai.
Debiutavusi su Nerijumi Juška, šokėja Aurimo Paulausko draugijoje jautėsi pakankamai saugiai – duetiniai epizodai buvo atlikti sklandžiai ir sutartinai. Kiek mažiau balerinai pavyko paskutiniojo veiksmo kodos sukiniai – nedidelė, vos pastebima nesėkmė kažkodėl paveikė šokėjos nuotaiką ir aptemdė paskutiniąsias Mari išraiškas sunkiai paaiškinamo rūpesčio šešėliu.
Įdomu buvo pamatyti pirmą kartą Frico vaidmenį atliekantį Tomą Ceizarį – iki šiol šį neklaužadą Mari brolį dažniausiai vaidindavo baleto artistė Asta Charkovaitė. T. Ceizaris, užpernykštis M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventas, nesunkiai įveikė visas mizanscenas (čia buvo justi ir draugiška I. Cibulskytės pagalba), nors šokiui su supamuoju arkliu pristigo išbaigtumo dėl ne iki galo įsisavintų elgsenos su šiuo butaforiniu choreografijos priedu subtilybių.
„Spragtuke“ nemaža divertismentinių choreografinių numerių, sukoncentuotų paskutiniajame paveiksle. Grakščiai, lengvai ir elegantiškai šoko Ispanė – Olga Konošenko, kuriai talkino Raimundas Maskaliūnas, rafinuotomis, apgalvotomis pozomis dėmesį atkreipė Rytiečiai – Žavinta Čičelytė ir Aurelijus Daraškevičius. Azartiškai, kaip ir dera – su atlapomis širdimis, šypsenomis ir pritūpimais – Rusų šokį atliko Eligijus Butkus ir Igoris Zaripovas, tiksliai, pakankamai darniai Kinų šokį su vėduoklėmis perteikė Rūta Kudžmaitė ir Inga Gerulskytė. Arlekino ir Kolombinos duetą sklandžiai atliko Valerijus Fadejevas ir Kristina Kanišauskaitė, džiuginusi tiksliais, ryškiais sukiniais, tvirtų, gražios formos arabeskų kombinacijomis.
Prieš daugiau ne dešimtmetį kilusių premjerinių abejonių vis dar neišsklaido paskutiniojo veiksmo valsai, kuriuos šokėjai atlieka pritemdytoje scenoje, pamėkliškai švytint baltiems drabužiams bei aksesuarams. Kaip ir seniau, taip ir dabar šie efektai atrodo gana pigiai ir labiau primena paviršutiniškus kokio nors televizijos šou mėginimus sukurti primityvią paslaptį iliustruojančią nuotaiką.
