„Šioje šalyje nėra vietos senukams“ („No Country For Old Men“) sekmadienį per 80-uosius Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimus gavo geriausio filmo kategorijos „Oskarą“, o jo kūrėjai broliai Joelis ir Ethanas Coenai per istorinį Holivudo vakarą buvo pripažinti geriausiais režisieriais.
Ši niūri kriminalinė drama gavo keturis garbingiausiais kino apdovanojimais laikomus „Oskarus“, bet Kino meno ir mokslo akademijos nariai pagerbė ir daug kitų filmų ir aktorių iš kelių šalių.
„Šioje šalyje nėra vietos senukams“, pasakojantis apie kruvinai pasibaigusį narkotikų sandėrį Pietų Teksase, kalba apie moralinį visuomenės nuosmukį ir buvo tarp kelių niūrių filmų, kovojusių dėl prestižiškiausių kino apdovanojimų.
Šiame filme mažakalbį žudiką sadistą suvaidinęs ispanas Javieras Bardemas gavo geriausio antrojo plano aktoriaus „Oskarą“ ir tapo pirmuoju Ispanijos atstovu, kuris buvo įvertintas už vaidybą.
Iš artistų šeimos kilęs J. Bardemas pasinaudodamas proga ir iš anksto atsiprašęs Holivudo audiencijos ispaniškai padėkojo savo šeimai.
„Tai gana nuostabu. Man yra didelė garbė tai turėti“, – atsiimdamas apdovanojimą teigė J. Bardemas.
„Mama, tai – tau. Tai – tavo seneliams ir tavo tėvams, – sakė jis. – Tai – Ispanijos komikams, kurie, kaip ir tu, suteikė mūsų profesijai orumo ir pasididžiavimo. Tai – Ispanijai ir visiems jums“.
„Ačiū Coenams už tai, kad jie buvo pakankamai beprotiški manydami, kad aš galėčiau tai padaryti, ir ant mano galvos uždėjo vieną siaubingiausių šukuosenų istorijoje“, – sakė jis, galvoje turėdamas keistą savo personažo šukuoseną.
Ketvirtasis juostos „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ „Oskaras“ taip pat atiteko broliams Coenams – už geriausią adaptuotą scenarijų pagal to paties pavadinimo Cormaco McCarthy romaną.
Svarbiausias Holivudo vakaras priklausė būtent jiems – originaliems kino kūrėjams, kurie pademonstravo savo talentą, imdamiesi kasdieniškų istorijų, įtraukdami į jas keistų personažų ir nagrinėdami sudėtingus žmonijos trapumo klausimus.
Atsiimdamas geriausio režisieriaus „Oskarą“, Joelis Coenas prisiminė, kaip jis ir Ethanas 7-ajame dešimtmetyje dar būdami berniukais nusigabeno vaizdo kamerą į oro uostą, kad sukurtų juostą „Šaudyklinė diplomatija: Henry'is Kissingeris – žmogus, kuris nepasėdi“ („Shuttle Diplomacy: Henry Kissinger Man on the Go“).
„Ethanas ir aš kuriame istorijas su kino kameromis dar nuo vaikystės. Tikrai, tai, ką darome dabar, nesiskiria labai smarkiai nuo to, ką darėme tada, – sakė J. Coenas. – Esame labai dėkingi jums visiems, kad leidžiate mums toliau žaisti savo smėlio dėžės kampe“.
Kino meno ir mokslo akademijos nariai pagerbė platų spektrą filmų ir aktorius bei aktores iš kelių šalių, atspindėdami pastaruoju metu kine pastebimą globalizacijos tendenciją.
„Oskarų“ vakarą vaidybos kategorijose dominavo Europos talentai – prancūzė Marion Cotillard buvo pripažinta geriausia aktore, o Danielis Day-Lewisas iš Airijos – geriausiu aktoriumi.
M. Cotillard buvo pagerbta už dainininkės Edith Piaf vaidmenį juostoje „Rožinis gyvenimas“ („La Vie en Rose“) ir tapo pirmąja prancūzų aktore, laimėjusia šios kategorijos „Oskarą“ nuo 1959 metų, kai jis atiteko Simone Signoret.
Tai tik antras kartas per „Oskarų“ istoriją, kai geriausios aktorės apdovanojimas atiteko už vaidmenį ne anglų kalba. Pirmoji aktorė, pasiekusi tokią pačią pergalę, buvo italų legenda Sophia Loren, laimėjusi geriausios aktorės „Oskarą“ 1962 metais.
M. Cotillard, atsiėmusi „Oskaro“ statulėlę iš 2007 metų geriausio aktoriaus Foresto Whitakerio, padėkojo savo režisieriui, o tada tarė: „Dabar esu netekusi žado. Ačiū tau, gyvenime, ačiū tau, meile. Teisybė, kad šiame mieste yra angelų“.
D. Day-Lewisas filme „Bus kraujo“ („There Will Be Blood“) suvaidino sadistišką 20-ojo amžiaus pradžios naftos ieškotoją, kurio praturtėjimas ir iškilimas į valdžią buvo pasiektas jo sielos kaina. Jis buvo laikomas smarkiai tikėtinu „Oskaro“ laimėtoju, kai už šį vaidmenį susišlavė kitus kino industrijos apdovanojimus.
D. Day-Lewisui „Oskaro“ statulėlę įteikė britų aktorė Helen Mirren, kuri pernai už vaidmenį juostoje „Karalienė“ („The Queen“) pelnė geriausios aktorės apdovanojimą.
„Tai arčiausia, kiek man pavyko priartėti siekiant gauti riterio titulą“, – teigė aktorius, kuris užlipęs ant scenos priklaupė prieš H. Mirren.
Britė Tilda Swinton, trileryje „Maiklo Kleitono sukurta tiesa“ („Michael Clayton“) suvaidinusi apsukrią teisininkę, atsiėmė geriausios antrojo plano aktorės apdovanojimą.
T. Swinton, atsiimdama savo apdovanojimą, pagerbė savo agentą ir pasakė vieną geriausių to vakaro padėkos kalbų.
„O, ne. Su gimimo diena, žmogau, – spausdama rankose „Oskaro“ statulėlę sakė aktorė. – Aš turiu agentą amerikietį, kuris yra tikra (šios statulėlės) kopija. Tikrai, tokios pačios formos galva, ir, reikia pasakyti, sėdmenys“.
Tai pirmas kartas nuo 1964 metų, kai visi keturi pagrindiniai vaidybos apdovanojimai atiteko ne amerikiečiams.
Drama „Klastotojai“ („Die Faelscher“), kurios veiksmas vyksta Austrijoje Holokausto metu, buvo pripažintas geriausiu filmu užsienio kalba. Tai pirmasis šios kategorijos „Oskaras“, paskirtas Austrijai.
Ši juosta apie žydus, kurie koncentracijos stovykloje naciams padirba netikros valiutos, kad pakirstų JAV ir Didžiosios Britanijos ekonomikas, savo kategorijoje įveikė Izraelio, Kazachstano, Lenkijos ir Rusijos filmus.
Režisierius Stefanas Ruzowitzky atsiimdamas apdovanojimą sakė: „Čia dirbo didžių Austrijos filmų kūrėjų. Dauguma jų dėl nacių turėjo palikti mano šalį, taigi tarsi prasminga, kad pirmasis „Oskarą“ gavęs austrų filmas buvo apie nacių nusikaltimus“.
S. Ruzowitzky teigė, kad būdamas nacių šalininkų vaikaitis ir šalies, mėginančios susitaikyti su savo praeitimi, pilietis, visada norėjo sukurti filmą nacių tema.
„Trečiasis reichas ir naciai... tai jūsų istorijos, šalies istorijos, taip pat mano šeimos istorijos dalis. Visada jutau, kad turėčiau pakomentuoti... šį laiko periodą“, – sakė jis.
Filmas, paremtas tikrais įvykiais, pasakoja istoriją apie pragmatišką, pinigus klastojantį žydą Salomoną Sorovičių, kuris pirmiausia rūpinasi savo paties išlikimu, kol moralinė pagalbos naciams našta pasidaro per sunki.
S. Ruzowitzky sakė turįs vilčių, kad ši pergalė paskatins Austrijos kino kūrimą.
„Labai tikiuosi, kad šis apdovanojimas padės austrų kino kūrėjams kurti Austrijoje stipresnius filmus ir padarys spaudimą politikams paremti kino industriją“, – sakė jis.
Geriausios animacinės juostos apdovanojimas atiteko žiūrovų pamėgtam kino teatrų hitui „La Troškinys“ („Ratatouille“), kur pasakojama apie draugišką žiurkę, tampančią virėja viename Paryžiaus restorane.
Geriausio originalaus scenarijaus „Oskarą“ laimėjo scenariste tapusi buvusi striptizo šokėja Diablo Cody, parašiusi scenarijų juostai apie paauglės nėštumą „Džuno“ („Juno“).
Nepaisant kalbų apie niūrius ir pesimistiškus šių metų „Oskarų“ filmus, daug laimėtojų kalbėjo optimistiškai.
Turbūt labiausiai įkvepianti buvo Marketa Irglova, kuri kartu su Glenu Hansardu už dainą „Falling Slowly“ mažo biudžeto filmui „Kartą“ („Once“) laimėjo geriausios originalios dainos „Oskarą“. Kol filmas nesužavėjo žiūrovų, M. Irglova ir G. Hansardas buvo nežinomi.
„Tai tiesiog įrodymas, kad nesvarbu, kokios tolimos yra tavo svajonės, tai yra įmanoma, – sakė M. Irglova. – Ši daina buvo sukurta iš vilties perspektyvos ir viltis mus visus sujungia“.
„Oskarų“ teikimo ceremoniją vėl vedė politikos satyrikas Jonas Stewartas, kuris savo atidarymo monologe atspindėjo daugumos geriausio filmo apdovanojimui nominuotų juostų pesimistišką toną.
„Aš šiam miestui reikia apkabinimo? Kas atsitiko?“, – sakė J. Stewartas.
Antrasis daugiausia „Oskarų“ pelnęs filmas buvo „Borno ultimatumas“ („The Bourne Ultimatum“), kuriam techninėse kategorijose atiteko trys prizai.
Tačiau ryškiausioms Holivudo žvaigždėms buvo priminta apie negailestingą pasaulio realybę, egzistuojančią už raudonojo kilimo, kai geriausio dokumentinio filmo „Oskaras“ buvo skirtas šiurpiam Alexo Gibney'io darbui „Taksi į tamsiąją pusę“ („Taxi to the Dark Side“).
Šis filmas atkreipia dėmesį į tardymo metodus JAV kariniuose kalėjimuose ir tiria, kaip 2002 metais viename kalėjime Afganistane mirė jaunas taksi vairuotojas, vardu Dilawaras.
„Tai skiriama žmonėms, kurių nebėra su mumis – Dilawarui, jaunam taksi vairuotojui, ir mano tėvui, karinio jūrų laivyno tardytojui, kuris buvo pasibaisėjęs tuo, kaip nesiskaitoma su įstatymų viršenybe, ir ragino mane sukurti šį filmą“, – atsiimdamas „Oskarą“ sakė A. Gibney.
„Turėkime viltį, kad galime apsukti šią šalį, pasitraukti iš tamsiosios pusės ir grįžti į šviesą“, – teigė jis.
Šių metų „Oskarų“ ceremonija vyko po kelis mėnesius tvyrojusios nežinomybės dėl Holivudo scenaristų streiko, kuris sutrikdė pramogų industrijos apdovanojimų sezoną.
Dėl šio streiko buvo atšaukta „Auksinių gaublių“ teikimo ceremonija, kai aktoriai pagrasino boikotuoti šį renginį iš solidarumo su streikuojančiais scenaristais. Panašūs būgštavimai buvo kilę ir dėl „Oskarų“, bet anksčiau šį mėnesį streikas buvo atšauktas.
