Jeigu jums nejauku mūsų pragmatiškame (skaitmeniniame) amžiuje, jei patinka Shakespeare'o ir Petrarcos sonetai, Rafaelio švelnumas ir Don Kichoto idealizmas, tai Tatjanos Diščenko grafika - kaip tik jums. Iki pat Trijų Karalių ji laukia jūsų „Dalios“ galerijoje Vilniuje.
Iš matymo dailininkę pažinojau seniai. Atrodė užsidariusi, drovi, trapi, sauganti savo vidinę erdvę nuo nepageidautino smalsumo, todėl nebuvau tikra, ar įsileis į kambarį, uždraustą įeiti, rašo „Respublika“.
- Man visa jūsų ekspozicija, taip lakoniškai ir nepretenzingai pavadinta „Grafika“, dvelkia romantikos ilgesiu.
- Taip ir yra, nes mano darbai apie tai, ko pritrūko gyvenime - meilės, švelnumo, šilumos. Kiekvienas turime nerealizuotų svajonių, norų. Į kūrybą neriu, kad sušilčiau. Vargu ar jos man reikėtų, jei būčiau laiminga.
- Traukiatės ne bet kur, o į Renesanso epochą, jos pasakišką mitologiją, romantinius vaizdinius.
- Išties labai myliu ankstyvąjį Renesansą. To pasaulio vaizdiniai fantastiniai, bet jie man leidžia kalbėti apie realius dalykus.
- Du gražuoliai žirgai. Vienas - su puošnia gūnia, kitas - languotas. Tarsi padengtas skaitmeniniu tinkleliu. Tiksli nesusikalbėjimo, kitoniškumo metafora. Raiški sonetinė forma.
- Arba japoniškos tankos. Siekiu to sąmoningai. Kad vaizdas padiktuotų netikėtą išvadą, filosofijos mintį.
- Vakar žiūrėjau Sokurovo „Saulę“ apie paskutinį Japonijos imperatorių. Imperatorius sako žmonai: parašiau gražų eilėraštį, tik dar nesupratau, apie ką jis. Ar jums taip būna: švysteli galvoje plastinis sprendimas, bet neiškart suvokiant „apie ką jis“?
- Netgi labai dažnai. Iškyla sąmonėje ryškus vaizdinys, o jau tada ieškau jo įprasminimo. Kartais, kad suvoktum, prireikia laiko distancijos, privalai atsitraukti ir sugrįžti.
- Esate baigusi Lvovo spaudos akademiją. Turbūt vienintelė Lietuvoje. Toks diplomas įpareigoja knyginei grafikai, iliustracijoms.
- O nesu iliustravusi nė vienos. Siūlo, bet... Vis atsiranda kokių kliūčių, netikėtų trukdžių. Ir nuo to palengvėja. Jaučiu - pati nenoriu. Nors kas yra skaitę šiuolaikinį japonų rašytoją Murakami, pamatę mano darbus nustemba: čia gi Murakami! Galbūt. Tai mano mėgstamiausias autorius. Mėgstu jį už skaidrų liūdesį, paslaptingumą, ypatingą gyvenimo filosofiją.
- Jūsų kūrinių paplitimo geografija - neaprėpiama. Kur jie pritapo geriausiai?
- Manau, Japonijoje. Ilgai nedrįsau savo darbų ten siųsti, bet kai porą kartų nusiunčiau, abu kartus juos įsigijo garsūs Japonijos muziejai.
- Matyt, japonai pajuto jūsų ypatingą meditatyvinį talentą, ypatingą kūrybos dvasią - prie jos prisilieti lyg prie gaivaus šaltinio.
- Tas šaltinis yra Dievas. Ir talentas - nuo jo. Jo tikiesi, jo lauki, bet turi ir pats būti jam pasiruošęs. Tai reiškia - įvaldęs profesiją, apsivalęs nuo negatyvių dalykų. Jei būsi susitepęs, gali daug ko neišgirsti. Tų impulsų, kurie tau siunčiami.
- Kokia nuotaika po vernisažo, po dvejų metų darbo iškėlimo į viešumą - pasitenkinimas? Tuštuma?
- Pasitenkinimas. Vėl turiu laiko vaikštinėti savuoju maršrutu palei Nerį, medituoti. Dėkoju Dievui, kad padėjo įveikti tą kelią. O svarbiausia - atsirado aiškus suvokimas, ką veikti toliau. Jei visi pagavos kanalai atviri, vadinasi, viską dariau teisingai.
Audronė Jablonskienė
