Sezono pabaigos gastrolių maršrutas nuvedė OKT į šį pavasarį karštaisiais tapusius pasaulio taškus. Williamo Shakespeare'o „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ gegužės vidury skrido link didžiulę sumaištį pasaulio oro keliautojų tvarkaraščiuose sukėlusio Ejafjadlojokudlio.
Gegužės 14-15 dienomis spektaklis buvo suvaidintas Reikjaviko menų festivalyje, šiemet šventusiame keturiasdešimtmetį. Muzikos, dailės, dramos, fotografijos ir kitų sričių menininkai iš viso pasaulio, nuo Skandinavijos iki JAV ir Afrikos valstybių, savo darbus pristatė įvairiose Islandijos sostinės aikštelėse. Dar anonsuodami būsimus festivalio renginius, organizatoriai dažnai išskirdavo Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį kaip vieną labiausiai masinančių programoje. Atrodo, jie nenusivylė – grįžusi trupė džiaugėsi buvus itin palankiai priimta.
Po Islandijos OKT gastrolių maršrutas suko į pietus, link Izraelio, kurio pavadinimas teatrui grįžtant tapo labiausiai linksniuojamu žodžiu visame pasaulyje dėl konflikto Gazos blokadą bandžiusiame pralaužti laive. Tačiau gegužės 30 ir 31dieną Jeruzalės gyventojų ir svečių dėmesio dar niekas neblaškė ir Izraelio festivalyje (Israel festival), galinčiame pasigirti dar solidesne ne islandiškasis, tradicija, vienas iš seniausiai OKT repertuare esančių spektaklių, Williamo Shakespeare'o „Vasarvidžio nakties sapnas“ (1999 m.) sulaukė entuziastingos ne tik publikos, bet ir kritikos reakcijos. Jūsų dėmesiui -- anglų kalba leidžiamo įtakingo dienraščio „Jerusalem Post“ recenzentės Helen Kaye įvertinimas:
„Lentos. Durų formos lentos, viena pusė vienspalvė, kita – ornamentuota, šiaip jau visai tuščioj Sherover scenoje. Spektaklio pradžioje jos atšokuoja prie scenos krašto tarsi tai būtų Birnamo giria, niūriai artėjanti prie Dunsinano. Aktorių pradžioje nematyti, tik aštrios pėdos ir griebiančios plaštakos.
Teksto požiūriu tai Shakespeare'o „Vasarvidžio nakties sapnas“. Vizualiai – dialogas tarp lentų, aktorių ir publikos. Režisierius Koršunovas susiejo tekstą su vaizdu šiame didžiai išradingame, pagaliau, tiesiog žavingame spektaklyje, sukurdamas tai, ką galima pavadinti harmoningu disonansu.
Visa tai randame Shakespeare'o komedijoje. Tironija ir meilė realiame pasaulyje, Atėnuose, prieš tironiją ir aklą aistrą vaizduotės pasaulyje miške. Lyg tiltas tarp šių abiejų pasaulių, Metmuo, (nuostabusis Tomas Žaibus) ir jo "grubi mechanika" patys pavirsta lentomis, jei taip galima pasakyti. Jų beaistris kraipymasis tai patvirtina.
Lentos paslepia, atveria, atskiria, jungia, paklaidina, puola, gina ir apskritai tampa nenutrūkstamu komentaru aktorių rankose. Jos yra sykiu scenografija ir rekvizitas. Kostiumai – kombinezonai: džinsiniai miškui, ornamentuoti Atėnams.
Kodėl vis dėl to užburia? Kadangi pirmame veiksme atrodo, tarsi Koršunovas būtų pasakęs, „naudokime lentas“, negalvodamas, ką nori jomis pasakyti, užtai justi tam tikras neapibrėžtumas, kuris visiškai pradingsta, kai tik visi – įsimylėjėliai, fėjos ir darbininkai – atsiduria miške. Lentos ir žmonės veikia tiksliau, skirtumai ir panašumai aiškesni. Rungiasi šviesa ir tamsa, skausmas ir džiaugsmas. Spektaklio jėga išauga.
Aktoriai, visi iki vieno, fiziškai, emocionaliai ir techniškai puikūs. Lisandras (Darius Gumauskas) ir Demetras (Rytis Saladžius), Hermija (Airida Gintautaitė) ir Elena (Rasa Samuolytė) sukuria gyvus žmones iš šiaip jau šabloniškų Shakespeare'o personažų. Pauliaus Tamolės Tesėjas/Oberonas – žavingai atgrasus aikštingas tironas, o vikrus Giedriaus Savicko Pakas kuria kilnų savo lankstųjį pagalbininką. Ir viso to viršūnė – Sonatos Visockaitės deklamuojama Sienos kalba – tobulai hebrajiškai!
Tokiam teatrui pristatyti ir egzistuoja Izraelio festivalis,“ – entuziastingai baigė „Jerusalem Post“ recenzentė. O teatro šią vasarą dar laukia du Shakespeare'o festivaliai, Ispanijoje ir Lenkijoje: liepos 14 d. Santa Susannoje (netoli Barselonos) bus suvaidintas „Hamletas“, o rugpjūčio 6 ir 8 d. Gdanske – „Vasarvidžio nakties sapnas“ ir „Hamletas“.
