Džiazo muzikantu save pristatančio Danieliaus Praspaliauskio pilna visur. Atlikėjas šalia įvairių džiazo stilių groja ir šiuolaikinę akademinę muziką, yra įrašęs šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinių, su bendražygiu Arūnu Šlaustu subūrė kvintetą „Contra Jazz“, plėtojantį džiazo ir akademinės muzikos jungtis, dalyvauja muzikiniuose televizijos projektuose... Tai tik dalis universalaus saksofonininko kasdienybės.
Grojo „kibirais“
- Kiek metų esate muzikinėje scenoje?
- Profesionaliojoje - nuo 1989-1990 m. Vadinasi, apie 20 metų.
- Jei būtų įmanoma pakeisti praeities sprendimus, ar rinktumėtės vėl muzikanto kelią?
- Labai džiaugiuosi, kad pasirinkau šį kelią. (Šypsosi.) Pataikiau. Nes kiti mokslai ne itin gerai sekėsi, o muzika nuo pat pirmų klasių labai patiko.
- Vadinasi, galima sakyti, kad jums tinka posakis „jei nori visą gyvenimą nedirbti, pasirink mėgstamą darbą“?
- Iš dalies taip. Koncertai - man šventė. Nors, aišku, darbas niekada nebūna vien malonumas ar džiaugsmas.
- Kiek saksofonų pakeitėte per savo karjerą?
- Muzikos mokykloje grojau labai prastais saksofonais. Vadindavome juos kibirais, nes jie dažniausiai būdavo kiauri. (Juokiasi.) Esu pakeitęs apie šešis saksofonus.
- Kokiu dabar grojate?
- Paskutinis mano saksofonas - antikvarinis, pagamintas 1957 m. „Zelmer“ firmos. Geresnių turbūt nėra. (Juokiasi.) Idealus instrumentas.
Bendraminčių ansamblis
- Papasakokite apie kvintetą „Contra Jazz“. Vadovaujate jam kartu su klasikos pianistu Arūnu Šlaustu.
- Su Arūnu Šlaustu bendradarbiaujame labai seniai, nuo akademijos laikų. Matydavau jį festivalių scenose, man labai patikdavo jo šiuolaikinės muzikos supratimas. Vis sueidavome kartu muzikuoti ir gal prieš kokius 6 metus gimė „Contra Jazz“ - penkių savitų muzikantų, kuriuos vienija ypatingas ryšys su klasikine muzika, kvintetas.
- Kvintetas įrašė kompaktinį diską „Kita teritorija“.
- Taip, jame skamba mano kompozicijos iš 1996-1999 m. laikotarpio, bėgant laikui jos kristalizavosi. Sudėjome jas kartu su A.Šlausto kompozicijomis ir išėjo bendras darbas.
- Kokiomis muzikinėmis svajonėmis šiuo metu gyvenate?
- Muzikinių svajonių visada yra. Tačiau žinote, kaip muzikantai šiandien gyvena. Iš vieno darbo į kitą. Kad užsidirbtum, reikia groti labai plačiai, visokių stilių muziką.
Šiandien išlaikyti ansamblį ir generuoti idėjas beveik neįmanoma. Nesakau, kad neįmanoma. Sakau, kad beveik neįmanoma...
Labai rimtai žiūriu į savo kūrybą, į tai, ką pateikiu žmonėms. Todėl nenoriu daryti to pripuolamai. Turi būti bendraminčių kolektyvas, repeticijos. Kad gimtų geras kūrinys, reikia tuo gyventi.
„Pedagogo darbas - ne man“
- Dalyvaujate daugelyje šiuolaikinės muzikos projektų. Jūsų veidas matomas televizijoje. Ar nebijote „supopsėti“?
- Visada sakau - reikia žiūrėti, ne ką žmogus daro, o kaip daro. Ar nebijau supopsėti? Girdžiu tai dažnai. Seniai užsiauginau storą odą. Groju ir šiuolaikinę muziką, ir džiazą, ir popsą. Man ne 20 metų, kad nukrypčiau į kokią nors vieną pusę ar kad popso muzika darytų įtaką.
- Dirbote pedagogu Lietuvos vaikų ir jaunimo centre. Kodėl atsisakėte šios veiklos?
- Tas darbas ne man. Į dėstymą, kaip ir kitus savo darbus, žiūriu rimtai. Esi atsakingas už kiekvieną mokinį, turi jam suteikti motyvaciją, įkrauti, kad jis degtų muzika. Tam reikia daug energijos, o mano visa energija išeina pačiam grojant. Numatyta labai daug visokiausių koncertų. Jaučiu, kad negaliu duoti to, tad laikinai atsisakiau šio darbo. Galbūt ateity, kai pats mažiau grosiu, atsiras pedagoginio darbo poreikis.
- Ar griežtas mokytojas buvote?
- Ne. Jei matydavau, kad vaikas nori išmokti, padėdavau kiek galėdamas. Bet jei jis nenori, per prievartą nebruksiu...
Šaknys Žemaitijoje
- Gimėte ir augote Plungėje. Ar netraukia grįžti į gimtinę?
- Tiesą sakau, netraukia. Visas muzikinis judėjimas - Vilniuje. Kad ir kaip būtų liūdna, Lietuvoje yra vienintelis miestas, kuriame viskas verda... Pasvarstau, ką aš veikčiau grįžęs į Žemaitiją. Tamsi uždanga... Turbūt dirbčiau muzikos mokykloje, gročiau vestuvėse ir laidotuvėse... (Šypsosi.) Bet nelabai to norėtųsi.
Aš mielai grįžtu į Plungę pailsėti pas mamą. Man miela ta sava aplinka, žemaičių kalba, bet mano gyvenimas yra čia, Vilniuje.
- Save laikote žemaičiu?
- Taip. Gyvenu Vilniuje jau 20 metų, bet visada sakau, kad esu iš Plungės. Savo šaknų neišrausi.
- Gal ir žemaičio pasą turite?
- Turiu. (Juokiasi.) Guli stalčiuje. Ir žemaičių vėliavą turiu. Namuose kabo garbingoje vietoje. Žodžiu, visi atributai yra!
Apie neblėstančią sėkmę
- Kokia muzika džiugina Danieliaus Praspaliauskio ausis?
- Bėgant metams, kuo daugiau groji, tuo mažiau lieka muzikos, kuri tave tikrai sujaudintų, kažką suvirpintų. Bet jei tokią randu, tai aš ją leidžiu, leidžiu, kol visą šeimyną išnervinu. (Juokiasi.) Jei randu, branginu.
- Kas jums teikia daugiausia džiaugsmo gyvenime?
- Nieko nėra geriau už neblėstančią sėkmę. Bijau prisišaukti ką nors, bet šiuo metu išgyvenu sėkmės laikotarpį. Turiu daug visokios veiklos ir jaučiuosi save visokeriopai realizuojantis.
- O kaip atsipalaiduojate po darbo?
- Atsipalaiduoti yra sudėtinga. Šiek tiek pasportuoju. Turiu prie namų krepšinio lentą, pažaidžiame su sūnumi. Specialaus recepto neturiu, jogos kol kas nelankau. (Šypsosi.)
- Papasakokite apie savo šeimą.
- Visi muzikantai. (Juokiasi.) Žmona - muzikantė. Dukra ir sūnus taip pat baigė muzikos mokyklą, įvairių konkursų laureatai. O kai išeis šis straipsnis, galbūt jau turėsiu ir trečią vaiką, pagranduką.
- Dar vieną muzikantą?
- Nebūtinai. Jei pats vaikas nenorės, tikrai neversiu. Užtenka šeimoje tų muzikantų. (Šypsosi.)
Gintarė Šatkauskaitė
