Elžbieta ilgai bijojo žmonių. O gal tiksliau - bijojo pokalbių. Kartais jai atrodo, kad tai - sunkiausiais darbas. Sukūrusi vaidmenį Eimunto Nekrošiaus režisuotame spektaklyje „Faustas“, ji pasislėpė Londone. Iš ten skraidydavo po Europą paskui „Faustą“, kartais grįždavo suvaidinti Rimo Tumino „Trijose seseryse“. Dar mąstė apie gyvenimą Maroke, kur greta - sniegynai, dykumos ir vanduo.
Be to, - net trys jai nežinomos kalbos: arabų, prancūzų ir ispanų. Elžbieta pagalvodavo ir apie humanitarinės pagalbos misiją Afrikos tolybėse. O iš tikrųjų savo klajonėse ieškojo namų ir artumo. Ironiška, bet visa tai rado tik maždaug po metų grįžusi čia, į Lietuvą. Ir tuomet suprato, kad tik kitas žmogus gali išmokyti būti žmogumi. Dabar ji mokosi būti, išgyventi minioje, kalbėti, o tai, ko nepasako, užrašo popieriuje, rašo „Respublika“.
„Kaip gimė tavo knyga?“ – „Gyvenimas“ pradėjo pokalbį su E. Latėnaite. O ji nustebo: „Tai neįmanomas klausimas! Nežinau, iš kur atsiranda poreikis kurti ar žudyti. Galbūt, jei man pakaktų pokalbių su žmonėmis, nebūtų knygos“.
Pasirinkusi vienatvę
- Rašyti tau lengviau nei kalbėti?
- Tai panašu į klausimą, nuo ko priklauso stačiakampio plotas: nuo ilgio ar nuo pločio?
- Bet ar lengvai gali pasakyti tai, kas kitam žmogui gal nelabai patiks, gal jį nuliūdins ar įskaudins?
- Jei tai tiesa, tuomet nesvarbu, ar tai jį nuliūdins. Aš bendrauju ne dėl žmogaus veido išraiškos. Bendrauju tam, kad pokalbis kur nors nuvestų. Ar lengva sakyti negražius dalykus? Kiek lengva gebėti reikšti pasigėrėjimą, tiek drąsu turi būti teigti kritiką. Mane tiesiog smaugdavo būnant tarp žmonių, persiimant jų mąstymo. Tik neseniai pradėjau to mokytis.
- Tau tiesiog nepatikdavo būti su žmonėmis? Nebuvo svarbu, ką jie galvoja?
- Negalima sakyti, kad nesvarbu. Tiesiog buvau linkusi į atsiskyrimą, o tai reiškia, kad man jie buvo labai svarbūs, gal net per daug. Kitaip tariant, tai, ką jie sukeldavo, ir pastūmėdavo į vienatvę.
Tinkamas laikas rašyti
- Ką sudėjai į savo knygą?
- Visišką subjektyvumą, koks sudėtas bet kurioje kitoje bet kieno kito knygoje. O kaip suprasti - ką sudėjai?
- Save, tai, ką matai aplink, savo išgyvenimus, sukurtas istorijas?
- Viskas tinka. Knyga turi būti skaitoma, kad būtų užbaigta. Iki tol ji niekis.
- Akivaizdu, kad nesi iš tų žmonių, kurie sako, kad rašo tik sau.
- Bet juk aš nešiau knygą į leidyklą!
- Kas yra Apsichė?
- Nežinau. Kas tik nori: gali būti vardas, galima šifruoti pažodžiui, paraidžiui, žodžio ar priešdėlio pėdsakais. Pamenu net vaikus vienas kitą taip vadinant – „apsichas“. Nemanau, kad reikia atrasti vieną reikšmę. Yra vardas ir tegu jis neša artimus ženklus.
- Bet gal galėtum pasakyti, apie ką ta knyga?
- Ne. Tam ir rašiau, kad parašyčiau, apie ką ji. Kai perskaitysite, tada ir pasakysite - apie ką.
- O ką atsakytum tiems, kurie teigtų, kad esi per jauna rašyti?
- Atsakyčiau: paskaitykite ir tada vėl susitikime. Iš tikrųjų svarbiau - kas rašo ir kaip rašo. Manau, jei kalbėtume apie jauno žmogaus nemokėjimą, tai jį tiesiog įprasta pagrįsti jaunyste, o štai vyresnio nemokėjimą - talento stoka. Abejais atvejais vienas faktas – prasta kūryba. Ir geros kūrybos atveju amžius ne tiek svarbu. Juk jei 22-eji - per mažai, tai gal 62-eji - per didelis amžius, patirtis pernelyg užgožė nepatirties plonaodiškumą.
- Kodėl nebaigei mokslų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?
- Išėjau, nes užteko tiek, kiek pabuvau. Telikau sau viena, suteikianti kritikos, o taip pat ir palaikymo. Kad ir kaip keistai skambėtų. Kam tada studijuoti, eiti į paskaitas? Galų gale - per ketverius metus studentų net neišmoko raiškiai kalbėti... Ar tada reikia didžiuotis diplomu?
- Ką dabar veiki teatre?
- Vaidinu „Idiote“ pas Eimuntą Nekrošių. Kartu su Andriumi Bialobžeskiu ir Jurga Jutaite pradėsiu filmuotis naujame Kristijono Vildžiūno filme „Kai apkabinsiu Tave“. Studijuoju dainavimą pas Sigutę Stonytę. Dar tik pusmetis, bet labai įdomu. Ir toliau rašau. Truputėlį prabanga kalbėti apie veiklą, apie gyvenimą, nes atrodo, kad dar velniai žino, kiek reikia padaryti, kad iš tikrųjų būtų galima pasikalbėti... Knyga ar vienas kitas vaidmuo - ne čia tas žmogaus svoris, vertė.
Nieko nėra svarbiau už šeimą
- Su kokiais žmonėm tau įdomiausia bendrauti?
- Anksčiau būčiau pasakiusi, kad tokių yra du. Bet tai dėl to, kad žmonių labai šalindavausi, manydavau, kad nesugebu palaikyti normalaus pokalbio. Visada turėdavau bėdų su žodžiais „normalumas“ ir „paprastumas“. Mane išvesdavo iš kantrybės, kai tik žmonės imdavo patarinėti siekti tų dalykų. O dabar? Dabar man įdomu bendrauti su tavimi čia.
- Tada pažaiskim: įsivaizduok, kad esi langas. Ką žmogus matytų pro jį?
- Jis matytų save, kažką jam sakantį. Išgirsti nepavyktų, tačiau vis tiek pasidarytų truputį aiškiau.
- Jei turėtum galimybę, į kokį laikmetį norėtum trumpam nusikelti?
- Į ateinančią sekundę.
- Gal žinai, kaip žmogus turi gyventi, kad paskutinę dieną galėtų ramus išeiti iš šio pasaulio?
- Reikia gyventi taip, kad jei dabar tavęs paklaustų, ar nebaisu, jei ši akimirka - paskutinė, galėtum atsakyti: ne. Jei nebaisu dabar, nebus baisu ir vėliau.
- O tu bijai senatvės?
- Ko būtent?
- Pavyzdžiui, kad nebegalėsi daryti kai kurių dalykų, kuriuos dabar gali. Kad ir greitai eiti!
- Gal aš stengsiuosi, kad mano mintis būtų greita. Ir tada nesimatys, kad ir kaip aš ten šliaužčiau... Reikia būti vertam savo senatvės.
- O kas dabar tau teikia didžiausią džiaugsmą?
- Šeima yra svarbiausia. Ne tiek geneologijos medis, tėvai, protėviai, kiek savo šeimos sukūrimas. Aš turiu šeimą. Ji - svarbiausia. Klausei, su kokiais žmonėmis man įdomu bendrauti. Kaip ir daugelį, mane traukia tie, kurie yra atsakingi prieš save, kurie yra sąžiningi, drąsūs, praminantys - ne tik mininatys - takus. Kurie be mąstymo turi dar ir intuiciją. Manau, jei žmogus gali įvardinti daug jam reikšmingų, svarbių žmonių, vadinasi dar nėra supratęs ar atradęs, ko jam labiausiai reikia ir kas atstotų visa.
- Tai kodėl Lietuvoje tos šeimos tokios nestabilios?
- Labai įdomus klausimas. Per pirmus metus bene pusė šeimų išsiskiria!
Daug apie tai galvoju. Aplinkui daug porų, kuriose vieni kitiems yra pašnekovai, kitur - auklėtojai, dar kitur - sugyventiniai. Po kiekvieno pasikeitusio artimo žmogaus galbūt daugiau išmokstama. Turbūt nereikia ieškoti atsakymų, kodėl žmonės ieško naujų galimybių, bet neišsprendžia to, ką jau turi. Reikia ieškoti, kuo skiriasi žmonės, kurie renkasi naują galimybę, ir tie, kurie įsipareigoja vienai galimybei?
- O suvaidinti scenoje meilę lengva?
- Kas yra meilė? Nežinau, ar lengva. Bet tai įvykdoma.
Algė Ramanauskaitė
