Žilvino Kempino paroda galerijoje „Vartai“
Britų architektūros kritikas Rayneris Banhamas 1969 m. knygoje „Gerai suvaldytos aplinkos architektūra“ („The Architecture of the Well-tempered Environment“) išskyrė dvi erdvės rūšis: apribota (bounded space) ir energetinė (power-operated space).
Pirmoji egzistuoja dėl ribų, dėl aptvėrimo - sienų, lubų, grindų - ir yra suvokiama labiau kaip vieta, o ne kaip erdvė. Šitokią erdvę įkūnija pati pirma žmogaus susikurta pastogė. Joje labai aiški skirtis tarp vidaus ir išorės, tarp prijaukinto ir laukinio. Antrąją atskiriame pasitelkę jusles - dėl šilumos, kvapo, garso, šviesos ar spalvos. Jos pavyzdys būtų šilta ir šviesi erdvė aplink laužą, kurios vientisumą galima jausti tol, kol sklinda karščio ir šviesos energijos bangos. Banhamas teigia, kad pirmosios rūšies erdvei vertinti reikalingi kiekybiniai kriterijai - dydis, lubų aukštis etc., o antrosios - kokybiniai.
XX a. architektai turėjo po ranka kondicionavimo, apšvietimo ir šildymo sistemas, be to, jie savo projektus ėmė matuoti dar ir ketvirtuoju - laiko, o tiksliau, patyrimo - matmeniu. Dėl šių priežasčių minėtos dvi erdvių rūšys ėmė jungtis į hibridinę visumą, o neretai bandyta ir visai pabėgti nuo architektūros materialumo - sienų ir lubų.
Stebint Žilvino Kempino kūrinius, norisi mąstyti architektūrinėmis kategorijomis. Juk pasakojimo, socialinių ar kultūrologinių teiginių tiesiogiai čia neprilipdysi. Mintys nukrypsta ir į fizikos teorijas, kurios dažnam humanitarui dvelkia mistika ir yra suvokiamos labiau intuityviai, nei taip, kaip norėtų tų teorijų atradėjai. Matematiko Bernhardo Riemanno ketvirtojo matmens teorijos įkvėptas Einsteino erdvėlaikis paveikė ir modernistus architektus, ir vėliau daug apie juos mąsčiusį Banhamą. Šią jo skirtingų erdvių rūšių teoriją, fizikos ir architektūrologijos mokslų mišinį, pasiskolinu bandydama įvardinti bent vieną kontempliatyvaus Kempino meno aspektą.
Baltą galerijos ar muziejaus kubą, susiformavusį iki Antrojo pasaulinio karo, galima priskirti pirmajai, apribotų erdvių kategorijai. Pagal paskirtį - eksponuoti įvairaus pobūdžio meną - iš parodų salės ir nereiktų reikalauti energetinės erdvės savybių, ji tiesiog turi prisitaikyti ir netrukdyti. Tačiau ilgainiui, XX a. paskutiniame trečdalyje ir mūsų dienomis, tiek menininkams, tiek meno mėgėjams įgriso „neutrali“, o iš tiesų - elitistinė - balto kubo erdvė. Tuomet menininkai, viena vertus, ėmė siekti savo menu šiai erdvei įlieti energijos, kita vertus, naujai statomų meno parodų pastatų projektams imtas kelti energetinių erdvių reikalavimas, dėl kurio kartais ta erdvė tampa įdomesnė už joje eksponuojamą meną arba išvis nebesuteikia sąlygų jį tinkamai eksponuoti.
Šiaip ar taip, galerija „Vartai“, kurios dvidešimtmečio proga šiuo metu Vilniuje galima pamatyti net penkių Žilvino Kempino instaliacijų parodą, įsikūrusi XIX a. statytame pastate. Žinoma, patalpos sumodernintos, kaip įmanoma labiau priartintos prie balto kubo estetikos. Tad „Vartų“ vieta puikiai tinka energetinėms instaliacijoms eksponuoti. Pati savaime neturėdama stiprios atmosferos, galerijos erdvė leidžia žiūrovui sutelkti dėmesį į instaliacijoje veikiančias energijas.
Belgų architektūrologas Svenas Sterkenas Banhamo erdvių apibrėžimais naudojosi nagrinėdamas Iannio Xenakio šviesos ir garso instaliacijas „Polytopes“ (7-8 deš.), sukurtas specialiai duotai erdvei - Prancūzijos paviljonui Monrealio pasaulinėje parodoje, Kliuni muziejui ar Pompidu centrui Paryžiuje. Šviesos ir garso bangų formuojama erdvė turėjo rasti santykį su ekspozicijų vietomis. Xenakis nesiekė parinkti panašių, bendrą atmosferą kuriančių šviesos ir garso, o tvirtai tikėjo, kad žmogus yra pakankamai protingas suvokti du diskursus (aplinkos ir turinio) vienu metu.
Įdomu potyrio vientisumo aspektu pažiūrėti į itin kompleksiškas Kempino instaliacijas: „Kolonose“ (2006) jis žaidžia oro ir šviesos bangomis, „Serpentine“ (2010) prisideda garsinės, o „Pokylių salėje“ (2010) - spalvinės bangos. Garso šaltinis visada yra tam tikra prasme natūralus - ar tai būtų ventiliatoriaus ošimas, ar šokinėjančias juosteles prie žemės grąžinančios caksinčios vinutės, ar tu pats, šlamantis pro „Kolonas“, ar besilamdantys blizgūs lakštai. Tad laisvas garsas niekam neprieštarauja, o tiesiog patvirtina gyvenimišką logiką. Visos kitos bangos yra griežtai surežisuotos: tiksliu kampu pasukti ventiliatoriai, tiksliame aukštyje ir tiksliu kampu pasukti (sukami) šviesos šaltiniai. Vis dėlto „Kolonose“ ir „Serpentine“, kaip ir instaliacijose, 2007 m. rodytose ŠMC, šios bangos tarnauja pagrindiniam instaliacijų veikėjui - vaizdajuostei, kuri, pati būdama ir dvimate linija, oro ir šviesos bangoms padedant apibrėžia patį keturmatį erdviškumą. Be tų bangų juostelė netaptų nei trimate, nei keturmate, kita vertus, be tos linijos nematytume bangų judėjimo. Tad Kempinas nekuria „politopo“, t.y. daugiaerdviškumo vienoje erdvėje. Jo tikslas yra įvaizdinti kintančiai, keturmatiškai patiriamą erdvę.
Taip vaizdo projekcijų instaliacija „Dviratininkas kurjeris“ (2006) tampa vaizdajuosčių instaliacijos pratybomis. Rodomas vaizdas nufilmuotas iš visų keturių pusių dviračiu važiuojant Manhatano gatvėmis. Iš esmės paprastas patyrimas (jei gyveni Manhatane) keturpusiškai sudokumentuotas tampa neįmanomu patyrimu - gyvenime negali matyti sau už nugaros. Bet jei nori keturmatiškai suvokti erdvę, turi ją keturmatiškai ir sudokumentuoti. Pabandžius ilgėliau pažiūrėti tą dokumentaciją, nuo judančių vaizdų gausos (ir turbūt netinkamos šoninio vaizdo padėties akies atžvilgiu) ima pykinti. Tada paaiškėja sklandančioje vaizdajuostėje sukonspektuoto keturmatiškumo pranašumas. Galbūt ir „Dviratininkas kurjeris“ kokioje nors kitoje parodinėje erdvėje sklandys ne vaizdo, o juostelės pavidalu.
„Ventiliatorių piešiniai“ (2010) - ant akvarelinio popieriaus lapo, pritvirtinto prie besisukančio ventiliatoriaus, tušu nulietos spiralės (nieko daugiau ir nenuliesi ant besisukančio ventiliatoriaus). Viena vertus, piešiniai tampa poilsio nuo tiesioginės energijos sala. Kitą vertus, veda nuo pirminio supratimo, kad ventiliatorius „pučia bet kaip“ (chaotiškas oro bangas) prie ventiliatoriuje užkoduoto cikliško judėjimo ratu. Ir, prieš žiūrovui įeinant į realiu laiku vykstančio cikliško judėjimo pripildytą „Pokylių salę“, tą cikliškumą įvaizdina.
„Pokylių salėje“ atsirandančios spalvos (jei laikysimės klasikinės idėjos, kad juoda ir balta nėra spalvos) sukelia perdėto kompleksiškumo įspūdį. Bent jau man spalvų panaudojimas šioje instaliacijoje puikiausiai iliustruoja mintį, kad spalva turi didžiausią sociokultūrinį bagažą iš visų Kempino naudojamų bangų. Būtų smagu po „Pokylių salę“ paslankioti su Vasilijumi Kandinskiu, siejusiu spalvas su atsiminimais ir emocijomis. Raudonos, mėlynos ir blizgesio derinys mane visai moksliškai nepagrįstai nukėlė į 9-ąjį dešimtmetį Niujorke ar Londone, į Naujosios bangos (new wave) muzikos mėgėjų klubą. Toks savaime įvykęs „Pokylių salės“ įkontekstinimas išmušė iš vėžių, nes Kempino instaliacijos iki šiol asocijavosi su poilsiu nuo sociokultūrinių kontekstų. Be to, spalva savomis priemonėmis (atspindžiais ant besiblaškančių sienų) įvaizdina nenustygstančią vietoje erdvę.
Nors ir neįtikėtinai preciziškai atliktos, Kempino instaliacijos sukelia įspūdį, kad jis, lyg pakvaišęs fizikas eksperimentatorius, iš tiesų nieko nekuria, tik sudaro tam tikras jam įdomias sąlygas. Įjungia ventiliatorių. Numeta vaizdajuostę. Prikabina prie ventiliatoriaus lemputę. Atkiša teptuką į prie ventiliatoriaus pritvirtintą popieriaus lakštą. Mina kameromis apkarstytą dviratį. Ir žiūri, kas bus.
Ir kas būna? Veiksmo „filmas“ be pasakojimo, be gerųjų ir blogųjų, be nugalėtojų ir aukų. Nuolatinė ir begalinė kunkuliuojanti kulminacija. Ar ji gali nusibosti? Ne, jei žmogus leidžia reikštis fizikai.
Paroda veikia iki balandžio 9 d.
Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) dirba antradienį-penktadienį 12-18 val., šeštadienį 12-16 val.
Eglė Juocevičiūtė
