Vakar Vilniaus „Vartų“ galerijoje buvo atidaryta paroda, pakankamai svarbi, kad į atidarymą ateitų kultūros ministras, buvęs sostinės meras ir kiti matomi politikos ir kultūros pasaulių veidai: „1907 : 2007. Privatūs pokalbiai“. Paroda skirta pirmosios lietuvių dailės parodos šimtmečiui.
Parodos kuratorė Laima Kreivytė apibūdiną parodą kaip „XX a. pradžios ir šiuolaikinio meno akistatą“ ir paaiškina jos pavadinimo antrąją dalį šitaip: parodos ekspozicija yra tarsi kvietimas menininkams, jų kūriniams ir žiūrovams „privačiai“ kalbėtis apie menininko misiją ir tapatybę „tada ir dabar“. Idėja yra labai įdomi ir intriguojanti. Jei nebūtų kelių „bet“.
Visų pirma, parodos „infrastruktūra“ yra nuspėjama jau pažiūrėjus į parodos kvietimo įliustraciją, kurioje supriešinami praėjusio amžiaus pradžios romantizuotas (visuo)menininko įvaizdis (1907 m. Antano Žmuidzinavičiaus „Petro Rimšos portretas“) ir deromantizuota, (savi)ironiška šiuolaikinio menininko persona (2005 m. Roko Pralgausko fotodarbas „Aš pas babą kaime“). Šiuo supriešinimu, išskyrus kelias išimtis, apie kurias užsiminsiu vėliau, paremta didžioji ekspozicijos dalis – XX a. pradžios dailininkai „suvokiantys savo dvasinę misiją“, visuomeniškai ir tautiškai nusiteikę, jaučiantys lietuviškos gamtos artumą ir didybę, o šiuolaikiniai menininkai apskritai atsisakantys būti mesijais ir „tautos sutelkėjais“, ironiškai apolitiški ir neturintys apibrėžtos tapatybės. Tai yra iliustratyvu ir pakankamai paveiku, tačiau tuo pat metu panašu į šiokią tokią „programinę“ formulę.
Antanas Žmuidzinavičius. „Petro Rimšos portretas“. 1907
Būtent todėl paroda labiau panaši ne į kvietimą „privatiems pokalbiams“, o į tokių pokalbių neįmanomumo konstataciją. Šie pokalbiai tarp daugumos šiuolaikinių menininkų ir kelių pirmųjų lietuvių dailės parodų dalyvių (Petro Rimšos, Antano Žmuidzinavičiaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Kajetono Sklėriaus, Adomo Varno ir kitų) neįmanomi paprasčiausiai todėl, kad skiriasi pati kalba, kalbėjimo būdai ir sąvokų sistemos. Tam, kad galima būtų kalbėti, turi sutapti bent kažkuris iš šitų dialogo elementų, kitaip neįmanoma išvengti tarpusavio nesupratimo ar ginčų, kuriame abi pusės kalba apie skirtingus, nesulyginamus dalykus.
Petras Rimša. „Saulėtekis“. 1908-1909
Apie kokią „menininko misiją“ gali kalbėti šiuolaikiniai menininkai, jei pati sąvoka jiems yra svetima ir iš esmės net nereikalinga, todėl dažnai tampanti ironiškų jų kūrinių objektu? Lygiai taip pat ir su „tautine tapatybe“ – užtenka paklausti šiuolaikinių menininkų jų nuomonės apie miglotą Tautos namų projektą, kuris XX a. pradžioje buvo tautos patriarcho ir vieno iš pirmosios lietuvių dailės parodos „kuratorių“ Jono Basanavičiaus prioritetas. Ironišką šiuolaikinių menininkų požiūrį į ano meto (visuo)menininkų savimonę galima aiškiai pajusti pirmojoje parodos erdvėje, kur greta to paties Basanavičiaus ir Rimšos portretų yra pateikiami savotiški šiuolaikinių menininkų „komentarai“, tame tarpe ir minėtas Roko Pralgausko kūrinys.
Aistė Kirvelytė. „Pagal spaudą“ (fragmentas). 2007
Beje, apie Tautos namus. Įdomu, kad pirmosios lietuvių parodos šimtmečio jubiliejus sutapo su šiuo keistu „praeities aidu“. Atrodo, kad paroda išryškina tą patį principą, kuris galioja ir istorijoje su Tautos namų projektu: kiekvienas laikmetis turi savo tiesą ir prioritetus, ir tos tiesios bei prioritetai kuo toliau, tuo greičiau keičiasi. Jei viduramžiais dar galima buvo beveik visą tūkstantmetį pragyventi su daugiau ar mažiau nekintančia pasaulėžiūra, kažkuriuo XX amžiaus momentu atsitiko kažkas, kas suteikė epochų kaitai iki šiol neįsivaizduojamą pagreitį. Mes skaičiuojame epochas dešimtmečiais, nebe tūkstantmečiais, ir todėl tai, kas buvo gyvybiškai svarbu 1907 m., daugumai šiuolaikinių žmonių atrodo ne mažiau svetima, nei viduramžių idealai. Žodžiai „menininko misija“ 2007 metais dėl suprantamų priežasčių sulaukia tokios pat reakcijos, kaip ir žodžiai „Tautos namai“, nors visiškai aišku, kodėl šie žodžiai buvo kone šventi 1907 metais. Ir dėl to parodoje taip pat jaučiasi iš anksto numanomas vienkryptės ironijos atspalvis.
O patiko būtent tie parodos fragmentai, kuriuose ironijos nesijautė. Visu pirma – nuostabi Akvilės Anglickaitės „Namų“ (2007 m.) ir Petro Rimšos „Žiemos“ (1909 m.) sąveika (arba pokalbis, naudojant parodos pavadinime „užkoduotus“ terminus), kurią tikriausiai sąlygoja tai, kad nei viename, nei kitame kūrinyje nėra deklaratyvumo, kuriame dažniausiai ir išryškėja kalbų skirtumas. Tiesiog du skirtingi „namų“ vaizdai, kurių vienas (Rimšos nestandartinės kompozicijos peizažas, spinduliuojantis „liaudišką“ melancholišką namų jaukumą žiemą) veikia kaip nostalgijos injekcija kito (Anglickaitės sterilizuotų, inertiškų ir standartizuotų angliškų priemiesčių fiksacijos) atžvilgiu. Nežinau, ar tai buvo užkoduota A. Anglickaitės darbe nuo pat pradžių, bet kai jis yra sugretinamas su Rimšos kūriniu, jame suskamba tokio „natūralaus“ peizažo ilgesio gaidelė.
Petras Rimša. „Žiema“. 1909
Akvilė Anglickaitė. „Namai“. 2007
Kita patikusi ekspozicijos dalis – dvi Artūro Railos didelio formato fotografijos iš ciklo „Žemės galia“ (2005 m.) – „Ąžuolas“ ir „Pilkapis“. Jos jau buvo eksponuotos kitose vietos, bet būtent šioje parodoje labiausiai išryškėja jų šalutinis „pranešimas“ – ir po 100 metų galima pavaizduoti „lietuvišką“ gamtą taip, kad peizažas atrodys „daugiau nei tiesiog peizažas“ (Laimos Kreivytės žodžiai) ir neatrodys banaliai. Nesvarbu, kad pagrindinis „transcendentalumo“ kriterijus pakito (energetika, o ne dvasia); svarbiau tai, kad galbūt ne viską taip paveikia „epochų“ kaita, ir šiuolaikinis menas gali jausti tęstinumą ankstesnių periodų atžvilgiu.
Artūras Raila. „Ąžuolas“. Iš serijos „Žemės galia“. 2005
Įdomi Ugniaus Gelgudos „post-čiurlioniškos“ sinestezijos versija – plokštuminis slenkantis video „peizažas“, sukurtas kaip vaizdo projekcija latvių kompozitoriaus Andrio Dzeničio elektroninės muzikos kūriniui „Passia“ (2002 m.). Elektroninės muzikos principų perteikimas vizualia kalba yra net natūralesnis, nei Čiurlionio simfoninės muzikos kanonų pritaikymas tapyboje.
Galiausiai, įspūdingas įdėto darbo ir galimo panaudojimo konceptualumo prasme yra Rasos Špokauskaitės kompiuterinis šriftas „MKCiurlionis.ttf“ (2006). Autorė sukūrė šį „TrueType“ šriftą išstudijavusi M. K. Čiurlionio laiškus ir atrinkusi dažniausiai menininko naudotus simbolius, kuriuos perpiešė ir susistemino į įprastą kompiuterinių simbolių lentelę. Šiame kūrinyje taip pat rezonuoja parodos pavadinimas. Juk pasitelkus šį šriftą, galima surinkti kompiuteriu asmeninį (privatų) laišką Čiurlioniui būdingu raštu ir nusiųsti jį draugui – t.y., sudalyvauti privačiame tekstiniame pokalbyje vaidinant Čiurlionį.
Apsilankyti šioje parodoje patartina. Ne dėl estetinio ar intelektinio patyrimo, o dėl parodos kaip reiškinio simptomiškumo. Ar ekspozicija išprovokuos jus privačiam pokalbiui su senaisiais meistrais ir šiuolaikiniais menininkais apie menininko misiją, tautinę tapatybę ir susijusius dalykus, jau kitas klausimas.
