Labai džiugu, kad išleidžiama vis daugiau originalių, šviežiai skambančių ir novatoriškų lietuviško post-folko (kitaip sakant, naujojo folkloro) įrašų. Dar labiau džiugina tai, kad lietuviškas post-folkas vis dažniau pasuka ne tamsesnio neo-folko, o labiau psichodelinių krypčių linkme.
Psichodelinis folkas yra labiausiai išsivystęs JAV ir Didžiojoje Britanijoje (kur turi praeito amžiaus šeštąjį dešimtmetį siekiančias tradicijas), Japonijoje ir kai kur kontinentinėje Europoje, o Lietuvoje kažkodėl vis nepelno deramo dėmesio. Baltiškojo post-folko teritorijoje iki tam tikro laiko dominavo ne keistas sąmonės būsenas perteikti (ar sukelti) bandantys įvairių tradicinių kultūrų muzikos hibridai, o iš postindustrial kultūros kilęs tamsus „gotikinis“ romantizmas, pagal industrinės muzikos estetiką stilizuoti karinio folkloro elementai ir stiprus ideologinis neopagonybės leitmotyvas.
Tačiau, kaip minėjau, pastaruoju metu atsiranda vis daugiau kolektyvų ir projektų, interpretuojančių tą pačią archainio lietuvių folkloro medžiagą pasitelkiant kitokias muzikines idiomas – Rytų kultūrų (ypač Indijos) muziką, džiazo improvizacijas, folk-roko formas ir bendrą skambesio psichodeliškumą. Klausantis geriausių šios muzikos atlikėjų („Atalyja“, „Liberte“, „Ženklas X“, „Keisto folkloro grupė“), tiek gyvai, tiek įraše, nekyla abejonių dėl žanro gyvybingumo ir potencialo Lietuvoje. Tiesą sakant, šiuo metu tai yra turbūt stipriausia visos Lietuvos muzikinės scenos sritis: vis drąsiau eksperimentuojama su kitų muzikinių kultūrų įtakomis, vis įvairesnis ir tobulesnis tampa skambesys.
Naujasis „Keisto folkloro grupės“ albumas „Aleliumai loda (advento dainos)“, pasirodęs prieš žiemos šventes, yra viena geriausių šio teiginio iliustracijų. Galima netgi teigti, kad tai yra vienas iš kelių geriausių modernaus lietuviško folkloro įrašų (greta pirmojo „Atalyjos“ albumo, naujos „Ženklo X“ plokštelės „Take“ ir kelių kitų).
Neslėpsiu, kad šis albumas mane labai nustebino, ypač todėl, kad muzikine prasme įrašas žengia toli už savo pavadinimo ribų. Net ir žinant, kad kauniečiai groja nevisai tradicinį folklorą (suklysti neleidžia pats grupės pavadinimas), perskaičius paantraštę „advento dainos“ visgi galima tikėtis gal šiek tiek stilizuotų, bet visgi pakankamai „ortodoksalių“ advento giesmių. Juk yra atvejų, kai novatoriškos, eksperimentuoti linkusios grupės „jėgų išbandymo“ ar kitokiais motyvais išleidžia visiškai tradicinės muzikos įrašus. Tačiau „Keisto folkloro grupė“ įvelka tą tradicinę vokalinę medžiagą (prie kompozicijų sąrašo net nurodytos gyvenvietės, kuriose atliekamos šios dainos) į tokį apvalkalą, kad ji skamba kaip rytietiškos meditacinės mantros (išskyrus kelias greitesnio tempo kompozicijas). Ir, kas labai svarbu, visa tai neturi New Age atspalvio, kuris, deja, dažnokai pakiša koją eksperimentuojantiems su tradiciniu folkloru.
Iš kitų lietuvių kolektyvų „Keisto folkloro grupės“ skambesys stilistiškai labiausiai primena, ko gero, „Atalyją“ – čia taip pat šalia archainių lietuviškų instrumentų naudojami world music labiau būdingi instrumentai, skambesys yra skaidrus, melodingas ir kiek melancholiškas. Tačiau muzika, skambanti pirmųjų albume „Aleliumai loda“, yra visgi labiau lietuviška, nors savo forma labiau primena rytietišką. Kauniečių muzikoje nėra folk-roko ritmikos, mažiau atviro ekspresyvumo ir, sakyčiau, daugiau pirmykščio lietuviško gamtiškumo. Ir, paradoksaliai, albumo skambesys tuo pat metu asocijuojasi su kai kuriais užsienio atlikėjais – labiausiai su britų modernaus folko krikštamote Shirley Collins ir amerikiečių naujojo psych folko atstovais „P. G. Six“.
Ypač malonus yra albumo skambesio gyvumas. Gerai įsiklausius, įraše galima išgirsti kėdžių ir instrumentų girgždesiai, tylius atsikosėjimus ir kt. „pašalinius“ garsus, kurie dar labiau priartina muziką prie klausytojo. Pačių instrumentų skambesys yra labai erdvus, skaidrus, akimirksniu įvelkantis į meditacinę muzikos atmosferą.
Aukščiausias „Aleliumai loda“ taškas neabejotinai yra pirma albumo kompozicija, „Lėkis lėkis, sakalėlis“, kurioje ir nuskamba į albumo pavadinimą iškelti žodžiai. Iš albumo visumos šiek tiek iškrenta tik du kūriniai, „Tai gražumas genelio“ ir „Untinas untalį vadinojo“, kuriems pritrūksta dinamikos ir krypties pojūčio. Tačiau bendras įspūdis po albumo perklausymo yra puikus. Norisi palinkėti „Keisto folkloro grupei“ didesnio matomumo – jie to verti ne mažiau, nei „Atalyja“ ir kiti.
„Keisto folkloro grupė“
„Aleliumai loda (advento dainos)“
Pliusas: „Lėkis lėkis, sakalėlis“, „Sėdi vyrai užu stalo“, „Oi linksta suolaliai“
Minusas: „Tai gražumas genelio“, „Untinas untalį vadinojo“
Įrašą recenzavimui suteikė „Muzikos bomba“
