Ko gero, šitaip reikėtų byloti apie Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos neseniai išleistą Liudviko GADEIKIO romaną „Juodojo kelio istorijos“. Vien dėl iki šiol negirdėto Lietuvoje verslo romano žanro.
Rimvydas STANKEVIČIUS
1954-ųjų gimimo L. Gadeikis iki šiol labiau buvo žinomas žurnalistikos frontuose ir dažniau buvo įvardijamas kaip įvairių žiniasklaidos leidinių redaktorius, nei rašytojas, o gerų darbų literatūrai krepšelyje teturėjo vieną 1988 metais išėjusią knygą „Basas“, sudarytą iš apsakymų ir vienos apysakos. Tiesa, ši knyga buvo įvertinta net dviem - literatūrine Žemaitės bei „Nemuno“ premijomis.
Šiandien, daugiau nei po dvidešimties metų, L. Gadeikis grįžta į literatūros erdvę su šiuo novatorišku kūriniu apie Lietuvos verslo raidos kelius ir šunkelius valstybės nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu.
Nesu alergiškas naujovėms, bet panašių fiasko, kaip antai prieš keletą metų išvešėjusio „žurnalistinio romano“ knygų serijos apie Radži, Dž. Butkutę ir kitus Lietuvos pramogų virtuvės blizgučius, baigia įvaryti pasidygėjimą pačiu terminu, kai šalia žodžio „romanas“ esama dar ir kaži kokią specialią jo paskirtį ar tikslinę auditoriją nurodančio paaiškinimo.
Pats autorius naujoviško termino atsiradimą savosios knygos viršelyje teisina taip: „Verslas – nepriklausomybės kūdikis. Verslūs žmonės pirmieji atsiliepė į pokyčius, pirmi ėmė raškyti laisvės vaisius – savo iniciatyva ir rizika. Tai buvo ne tik greičiausiai besiformuojantis, bet ir greičiausiai besikeičiantis sluoksnis. Čia ryškiausiai atsispindi be proto sparčiai kintančios mūsų visuomenės nuostatos ir prieštaros“.
Išties – skaitant kūrinį, juntamos autoriaus pastangos atrasti lietuviško bestselerio formulę. Ties šiuo galvosūkiu kitados plūkėsi Vytenis Rožukas su savo „Bitlų eros hieroglifais“, šioje srityje ryškų įdirbį paliko šviesaus atminimo Jurga Ivanauskaitė, pradėjusi žygį dar savo jaunatviškaisiais „Mėnulio vaikais“. Prieš keletą metų bandymą atliko rašytojas Tomas Staniulis su savuoju „tikrais įvykiais paremtu„ trileriu „Uranas-235“ apie radioktyviosios medžiagos vagystę iš Ignalinos atominės elektrinės.
Ir visi jie be išimties kliovėsi ir kliaujasi siužeto aktualizavimu. Neva būtina atspindėti nūdienos realijas, kone konkuruojant su žurnalistika, su televizijos serialų scenarijaus autoriais, ieškoti ir narplioti tas problemas, tuos virsmus, kurie ne vyko, o tebevyksta. Svarstydamas, kodėl manyje tūnantis literatūros vertintojas raukia ir suka nosį nuo panašios literatūros, susimąstau – gal tai ir yra pagrindinė jų klaida? Gal pasakoti apie tikrovę, kurią visi patys mato prieš akis ir pasakoti apie ją taip, kad skaitytojui pakaktų susidomėjimo ir kantrybės perskaityti, pernelyg didelis iššūkis, o gal laiko distancija būtina, kad procesai prigytų literatūrinėje tikrovėje, taptų gyvi ar bent jau įtikinantys? Nežinau.
Galbūt neatitinku skaitytojų, kuriems verslo romanas rašomas, segmento, tačiau iki pat paskutinio puslapio neapleido pojūtis, kad žvelgiu į graudžiai juokingą realybės, kurioje gyvenu, šaržą. O į šaržus visuomet žvelgiu su kreiva šypsenėle.
