Dar kiek, ir Menų spaustuvės Vienoje salėje šokėjams būtų nelikę vietos – į trupės „Companie Revolution“ spektaklį „Soli“ (05.07) žiūrovai plūste plūdo, netrukus iki kraštų pripildydami vis dėlto ribotų galimybių erdvę. Nežinia, kas sukėlė tokį ažiotažą – galbūt tai, kad choreografo Anthony Egea braižas remiasi hiphopo plastiniais elementais, o atlikėjams netrūksta nei sugebėjimų, nei pasiaukojimo tokiems choreografiniams sumanymams įgyvendinti.
Trys monologai – trys skirtingi atlikėjai, trys šokio versijos, trys šokio aukos. Beveik be jokių scenografinių priedų sukurtas spektaklis pasitenkina Florent Blanchon šviesų dramaturgija, sujungiančia tris „solo“ į vientisą „soli“.
Giovanni Leocadie, pradėjęs spektaklį, negailestingas nei sau, nei žiūrovams – užpildo migloje skendinčią sceną agresyvios, gyvuliškos energijos, kildamas ir krisdamas kuria kontaktą su oru ir su žeme. Kūno galimybės didžiulės – stiebimasis ant rankų, panteriški šuoliai, suktukai ore ir pažemiui. Muzika, kartais padedanti šokėjui įsisukti į tam tikrą monotonišką ritmą, dažnai nutyla, ir vieninteliu akompanimentu lieka šokėjo šnopavimas, energetiško jo maksimalizmo ženklas. Su brutaliu judesiu skiriasi ne tik šokėjo energija, bet ir kūniškieji skysčiai – prakaitas, seilės, paliekantys pėdsakus ant juodo linoleumo grindų.
Giovanni Leocadie
Emile Sudre – lyg grėsmingas Čarlio angelas, panterišku sėlinimu užvaldantis specialiai jai patiestą baltą paviršių, kuriame (ir šiai progai iš po juodų uždangų atskleistame ekrane) ryškėja gracinga ir stipri jos figūra. Akrobatiški judesiai atliekami puikiai suderinus fizinę ir psichologinę parengtį – jie lyg sulėtinti, tikslūs, perteikiantys klastingai apskaičiuotą moterišką energiją. Juodas elastingas drabužis po kurio laiko virsta priemone sukurti naują siluetą – užsitempusi jį ant galvos, šokėja leidžiasi į nutrūktgalvišką kelionę keisčiausiomis abstrakčiomis formomis, tik primenančiomis žmogaus figūrą, bet jau nebepriklausančiomis atpažįstamų pavidalų pasauliui.
Emile Sudre
Pats spektaklio autorius A. Egea, pasirodęs po akimirką trukusios juodos pertraukos, savo vienatvę išgyveno su mediniu stalu. Jo kūnas paslankus kitais aspektais – stebina sugebėjimu judesį perduoti iš raumens į raumenį, išgyventi jį kaip bangą, taip pat priderinti šiuos juvelyrinius virpesius prie platesnio užmojo plastinių formų, tarp kurių besimezganti įtampa išprovokuoja ir vienintelį visuose „Soli“ siužetinį finalą – šmėkšteli iš stalčiaus paimamas juodas daiktas, nuaidi kažkas panašaus į šūvį.
Anthony Egea
Individuali atlikėjų parengtis ir jų maksimalus dalyvavimas veiksme įkvepia, tačiau ne visada sugeba išlaikyti dėmesį – kartais virsta monotonija, kurios patys atlikėjai galbūt ir nejaučia, nes užsiėmę daug atidumo ir fizinių jėgų reikalaujančiu savo kūno valdymu. „Soli“ idėjinė ir plastinė medžiaga, kokia įdomi bebūtų, reikalauja didesnės kompozicinės atrankos, ryškesnių, asociatyviai labiau motyvuotų ryšių su laiku ir kartais primena sunkų darbą, kurio prasmė ne visuomet išaiškėja.
Kita, gyvastingoji, organiškoji artistų asmenybių pusė atsiskleidė bisuojant – čia nebeliko įpareigojančių spektaklio rėmų, ir jie stebino nepretenzingu azartiškumu ir atpalaiduota, lengvai besiliejančia energija. Kažin ar tai gali tapti išbaigto spektaklio medžiaga, tačiau „Soli“ kaip tik ir pritrūko tam tikros laisvės, kurios dvasia galbūt galėtų sutraukyti rafinuotus tarytum imituojamos vienatvės pančius.
Michailo Raškovskio nuotraukos
