Pasaulyje nuo 1988-ųjų, o Lietuvoje – nuo 1998-ųjų šokamas Mikio Theodorakio baletas „Graikas Zorba”, kurį pastatė šokėjas ir choreografas Lorca Massine’as, gerbėjų nestokoja, o per dešimtmetį pastebimai atjaunėjo daugelis spektaklio personažų. Spalio 27 d. naujos atlikėjos sulaukė Marinos vaidmuo – šią partiją paruošė Margarita Verigaitė.
Temperamentu, savita plastika, muzikalumu išsiskirianti šokėja praėjusį sezoną maloniai nustebino, parengusi Mersedes vaidmenį Ludwigo Minkaus balete „Don Kichotas“, o jos atliekamas Indų šokis to paties kompozitoriaus balete „Bajaderė“ gali būti vadinamas viena šio spektaklio puošmenų.
„Graikas Zorba“ – ne iš tų spektaklių, kuriuos norėtųsi vėl ir vėl žiūrėti – keliais epizodais prabėgom perpasakotas Nikos Kazantzakio romanas kaip draminis kūrinys vargu ar gali sudominti, o jo choreografija neišsiskiria įdomiais ar įsimenančiais sprendimais. Pirmajame spektaklio veiksme dėmesį nuo nepakankamai išraiškingos, kiek monotoniškos choreografijos retkarčiais atitraukdavo choras – Martyno Staškaus diriguojamas orkestras ir dainininkai garsais sukūrė gana nuoseklią emocinę spektaklio erdvę. Vaizdinis jos pavidalas nebuvo labai vientisas – daugiau dėmesio atskirų spektaklio scenų jungtims galėtų parodyti apšvietimo tarnybos.
Nors spektaklyje svarbiausi – vyriški herojai, vis dėlto labiau nusisekusios atrodo moteriškosios linijos, kurių dėka galima pajusti ir literatūrinės medžiagos įtaigą, ir šokiu kuriamų herojų likimus. Margaritos Verigaitės kuriama Marina pirmojoje spektaklio dalyje – santūri, užsisklendusi savyje, daugiausia laiko skiria Jorgo priekabiavimams atlaikyti. Gražios šokėjos linijos, plastiški ir muzikalūs mostai leidžia jai sukurti į akis krentantį įvaizdį, kuris palaipsniui prisipildo jausmo ir prasmės – pasiryžusi iššūkiui, ji sviedžia savo juodąją skarą žemėn, simboliškai pasipriešindama būtinybei slėpti save ir savo jausmus. Įdomiausia spektaklyje kaip tik ir pasirodė Marinos metamorfozė sutikus Džoną – Verigaitė mokėjo parodyti, kaip bunda, pamažu skleidžiasi ir sužydi jos meilė, atsispindinti ir jos judesiuose, ir veido išraiškose. Artistės solo epizodai nuskambėjo nuoširdžiai, įsiminė šokėjos akimirksniui fiksuojamos pozos, neįgaunančios aštrumo, nes čia pat išsiliejančios muzikaliais judesiais. Marinos duetai su Džonu taip pat įtikino jausmų gilumu, o paskutinioji Marinos, susidūrusios su agresyviais kaimiečiais, scena pulsavo stilizuota neviltimi ir neišvengiamos tragedijos nuojauta.
Nors spektaklio kūrėjai dėjo ypač daug pastangų, kad į žiūrovų atmintį įkaltų optimistišką sirtakio ritmą, vis dėlto labiau sujaudina sentimentaliai graudi Madam Hortenz tema. Šią heroję įkūnijusi Rūta Kudžmaitė subtiliai ir taktiškai kuria suvytusios kurtizanės paveikslą, aiškiai vaizduodama tą ribinį pasaulį tarp gyvenimo ir sapno, kuriame nugrimzdusi ši egzaltuota gražuolė. Jos eisena ir gestai pabrėžia trapią ir keistuolišką jos sielą, išsiilgusią meilės, dėmesio ir švelnumo.
Jau praėjusį sezoną debiutavęs Jorgo vaidmeniu Martynas Rimeikis mėgina sušvelninti šio neigiamo personažo charakterį, vengia vienspalvių intonacijų – tai patraukli jo artistinė savybė, padedanti sukurti mažiau schemišką, žmogiškesnį – kiek leidžia dramaturginė spektaklio medžiaga – herojų, kurio elgseną motyvuoja temperamentas ir aistra.
Dėmesingas ir jautrus Verigaitės-Marinos partneris Nerijus Juška-Džonas visais būdais siekė atsidurti dėmesio centre ir spektaklio pabaigoje negailėjo visokių choreografinių triukų, kurie drauge su ištobulintomis flirto su žiūrovais priemonėmis jo personažui suteikė pleibojiškų bruožų.
Jau kuris laikas be pamainos atliekantis svarbiausią šiame balete Zorbos vaidmenį Aleksandras Molodovas taip pat stengėsi spektaklio pabaigoje visus užkrėsti šventiška nuotaika, ir jam pavyko – žiūrovai su spektakliu ilgai nenorėjo atsisveikinti ir plojo tradiciškai atsistoję.
