36-erių Oksana Byčkova iš Rusijos yra profesionali žurnalistė, tačiau vieną dieną ji pakilo iš redaktorės kėdės ir ėmėsi kurti filmus. Trečią kartą „Skalvijos“ kino centre rengiamose Naujojo Rusijos kino dienose rodomas antrasis šios režisierės pilnametražis darbas „Plius vienas“. Vilniuje režisierė pati pristatė 2008 m. baigtą filmą, rašo „Respublika“.
Romantinė komedija „Plius vienas“ pasakoja apie mielos uždaros vertėjos Mašos (akt. Madlena Džabrailova) ir ekstraverto britų lėlininko Tomo (akt. Jethro Skinneris) santykius. Svetimšalis nuolat vaikšto su savo lėle Digiu, kuris trikdo droviąją Mašą. Pusiau sąmoningos Tomo provokacijos išjudina Mašos jausmus, pabudina meilę, pyktą, pavydą. Šis filmas kelia krūvas emocijų: nuoširdžią šypseną, priverčia širsti ir ant vieno, ir ant kito herojaus, žavėtis nekasdieniškomis ir taip pat įprastomis situacijomis, stebėtis aktorių vaidyba.
Dirbo su lietuviais
Dar viena šio filmo ypatybė – prie jo kūrimo prisidėjo keturi lietuviai. O.Byčkovai patiko dirbti su Sauliumi Urbanavičiumi, ją žavėjo Lietuvos garso režisierių sąžiningumas ir kūrybiškumas.
„Rusijoje sudėtingiau, nes žmonės ateina ir kurį laiką techniškai atbūna. Čia žmonės susidomėję procesu“, – „Gyvenimui“ tvirtino O.Byčkova.
– Negi Maskvoje nėra tokių specialistų?
– Tokių nėra. Tikrai.
– O kaip atradote Tomo vaidmens atlikėją Jethro Skinnerą? Jis taip puikiai valdė lėlę, gal ir gyvenime jis – lėlininkas?
– Ne, jis tiesiog bandė, treniravosi ir jam tai puikiai sekėsi. Iš pradžių buvome pasirinkę kitą aktorių, bet kai jis atvyko, pamačiau, kad mums kartu nepavyks dirbti. Jis perrašė filmo scenarijų, padarė taip, kad svetimšalis atvažiuoja, visus išmoko gyventi ir išvažiuoja. Mačiau, kad tai griauna visą filmą. Teko nutraukti filmavimus ir ieškoti naujo aktoriaus.
Vienas pažįstamas pasiūlė britą Jethro. Jis Didžiojoje Britanijoje nelabai kviečiamas atlikti herojinių vaidmenų, dažniau įkūnija pedofilą, nusikaltėlį. O Rusijoje žiūrovams jis labai patiko. Juk jis „Kinotauro“ festivalyje pelnė geriausio aktoriaus prizą. Man atrodo, britai jį nepakankami vertina.
Įdomu stebėti skirtingus žmones
– Kodėl jus sudomino intravertės ir ekstraverto santykiai?
– Prieš kurdami filmą pasižymėjome, kas mums įdomu. Įdomi lėlininko profesija. Teko rinktis tarp roko muzikanto ir lėlininko, bet juk viskas, kas susiję su rankomis, yra labai įdomu, vizualu, tad nutarėme, kad Tomas bus lėlininkas.
Taip pat buvo įdomu pažinti žmogų, kuris išorėje nerodo savo jausmų, gyvena monotoniškai, patogiu sau buvimu. Tokių žmonių išties būna. Įdomi Mašos profesija: vertėjas verčia sinchroniškai, būna prie žmogaus ir yra lyg nesavarankiškas - toks tikras +1. Įdomu stebėti žmogų, kurį verčia, ir žmogų, kuris verčia. Kokie santykiai tarp jų? Maša turi nuolat transliuoti Tomą, nors yra visiškai kitoks žmogus.
O Tomas – provokatorius, viską darė nesąmoningai. Jis Mašos nesupranta, nors ji nuolat yra kartu su juo. Jam įdomu emociškai išjudinti tą žmogų savo pamėgtais būdais. Tomas su Maša elgėsi kaip su lėle. Kai kas nors iš žiūrovų sako, kad labai žavisi tuo linksmuoliu Tomu, klausiu, ar patys norėtų atsidurti Mašos vietoje, šalia žmogaus, iš kurio nežinai, ko laukti kitą sekundę.
Bet jis Mašą emociškai išjudino: ji ėmė pykti, šypsotis, pradėjo rodyti emocijas, o ne flegmatiškai egzistuoti. Mano širdis dėl jos rami, kai matau, kokia ji eina per miestą.
Pakeitė savo gyvenimą
– Ir pati savo gyvenime patyrėte radikalių permainų. Baigėte žurnalistiką, dirbote redaktore. Kas nutiko, kad į visa tai numojote ranka ir ėmėtės kurti filmus?
– Bandžiau tiksliai prisiminti, kada gi nutariau filmuoti. Ir negaliu. Nuo vaikystės labai myliu kiną. Visada žiūrėjau ypač daug filmų. Pamenu, kai 2000 metais, žiemą, sėdėjau radijuje, kuriame dirbau informacijos redaktore, ruošiausi eilinei žinių laidai... Sėdėjau krėsle ir staiga pagalvojau: „Nejaugi visą gyvenimą tuo užsiimsiu?“. Vat tokia mintis kilo. Nors dabar aš tą periodą prisimenu su malonumu. Buvo nuostabus radijas, šaunūs žmonės, man visa tai padėjo kuriant pirmąją filmą „Piteris FM“.
Paskui viskas savaime pradėjo dėliotis. Prisiminiau, kad kažkas pasakojo apie režisierių kursus. Sutapo laikas, išlaikiau egzaminus, radau pinigų studijoms, pasimokiau, pabaigiau.
Aišku, mano situacija netipinė. Rusijoje labai sunku debiutuoti, nors dabar, ačiū Dievui, atsiranda vis daugiau tikrai talentingų jaunų žmonių. Bet prodiuseriai nelabai dar jais pasitiki. Todėl prasimušti labai sunku. Ir kai kurie mano kurso draugai iki šiol bando prasimušti, nors yra neįtikėtinai talentingi žmonės.
O mane lydėjo beprotiška sėkmė. Negaliu sakyti, kad buvo kitų veiksnių – man tiesiog sekėsi.
– Ar teko gailėtis dėl tokių permainų?
– Aišku. Tai fiziškai sunkus darbas, nuo jo atsikvėpti negali nė minutės. Nuolat galvoji, ką galėtum patobulinti savo filme. Ir vis dėlto, niekada nesakyk niekada, bet dabar turbūt jau nebekeisiu veiklos. Kinas suteikia galimybę išgyventi naują gyvenimą. Kuriant kiekvieną projektą – nauji žmonės, naujos istorijos, giliniesi į kitą pasaulį. Kad ir dėl šio filmo: peržiūrėjau daug lėlių spektaklių ir sužinojau netikėtinai įdomių dalykų. M.Džabrailova domėjosi vertėjų darbu, net gilinosi, kaip jie užsirašinėja pieštuku.
Maniau, kad antrą filmą kurti bus lengviau. Bet befilmuojant pirmą filmą įgyta patirtis nepadėjo, nes dabar buvo visai kitos situacijos. Visuomet tai lyginu su mokykla – egzaminai po pirmos klasės, paskui – po antros, po trečios gal bus lengviau. Jau turiu scenarijų trečiam filmui. Jei viskas bus gerai, tikiuosi jį pradėti vasarą.
Zita Voitiulevičiūtė
