N. Saukienė: Tapyboje nesuinteresuotumas privalomas (interviu)

 - Iš tiesų, kai pergalvoji, tai didžioji dalis tos kartos tapyti išėję žmonės buvo Arvydo Šaltenio mokiniai – ir V. Paukštė, ir Š. Sauka, ir A. Skačkauskas, ir E. Velaniškytė – daugybė. Jie visi, ir aš tam tarpe, patikėjome, kad galime tapyti.

 - O kaip su tapyba anuomet? Ar tapybos studijos nebuvo daug labiau vertinamos nei dabar? Sako, anksčiau stodavo į kitas specialybes, tarkim į dizainą, tik tam, jog po to perstotų į tapybą.

 - Na taip, konkursas į tapybą būdavo didelis – pareiškimų būdavo, ko gero, kokių dvidešimt į vieną vietą. Bet, rodos, panašiai buvo ir su interjero, grafikos, net skulptūros specialybėmis.

 - Žinoma, daug kas stojo gana atsitiktinai, bet konkurencija vis tiek buvo stipri. Pavyzdžiui, aš stojau kartu su Vygantu Paukšte, savo klasioku iš dailės mokyklos – buvom kaip ir draugai, o paskui konkurentai. Be to, dabar ir vietų yra daug daugiau, tuomet priėmė labai ribotai – daugiausia dešimt.

 - O studijų laikai? Kokios įtakos? Kuo mėginote sekti?

 - Oi, man visada labai patiko Rembrantas. Taip pat impresionistai, Van Gogas, ir visos tuomet taip vadinamo modernizmo salės Ermitaže. Iš lietuvių? Taip, A. Šaltenis ir šiaip ta kompanija, nors gerai prisimint negaliu. Daugiau gal mes tarpusavyje rungtyniavome, kas ten kaip nors ką nors įdomiau sugalvos. Atmosfera buvo su tam tikra kūrybine įtampa, buvo noras išsiskirti, padaryt kažką savito.

 - Paskui, po A. Šaltenio, mane perėmė V. Karatajus. Jis bandė mokyti spalvininkystės, nors aš tada niekaip negalėdavau suprasti, ką tai reiškia. „Kelkite spalvą, drauge Nomeda”, - sakydavo jis. O kaip ją kelti? Mano spalvos buvo nudusę, prislopintos. Užtat dabar jos kyla savaime.

 - Ir dar kaip kyla! Alijošiai, nasturtai, rugiagėlės – prisirpę spalvų. Bet kodėl būtent gamtos, augalų jūsų paveiksluose tiek daug? Kodėl ne žmonės, ne miestai?

 - Pati nežinau kodėl... Žiūriu į savo darbus – nei vienam senam paveiksle nėra dangaus, visi baigiasi kažkur su lig žeme.

 - Galvoju, jog tuose augaluose, toje formų įvairovėje, raizgalynėje, tuose šešėliuose matosi kažkoks atskiras gyvenimas, kažkas tai tokio, kas visą laiką kinta, kas nenuobodu – tapai, rodos, ir tą patį, bet vienodai nenutapysi niekados. (- Bet nėra toje augalų raizgalynėje ir visiškos betvarkės - graži netvarka!) Šiaip tai aš natiurmortą dedu tol, kol man tampa gražu, kol atsiranda kažkoks ritmas, kad ir tarp tų suverstų sudžiuvusių gėlių guzulų. Praeina kažkoks perskyrimas, susidalina spalvomis ar šešėliais, kol kažkaip atitinka nuostatą, kurios aš net negaliu įvardyt, bet ji yra, su kuria aš noriu tapyt.

 - Ar tapydama turite mintį, kurią norite perduoti žiūrovui?

 - Būna įvairiai. Gal kuriam paveiksle kokia mintis ir yra. Dabar žiūriu į vieną seną darbą ir galvoju – ar buvo čia pas mane kokia nors mintis? Iš tiesų, pamenu, kad pamačiau tokį įsibridusį nabagišką vaiką. Tiesiog buvo toks vaizdas. Ir tapiau tada tai iš atminties kaip vizualų įspūdį. Tai buvo mano žvilgsnis, galbūt kupinas kokios atjautos (rodos, iš pagalbinės mokyklos berniukas maudėsi). Tapau tai, kas mane jaudina.

 - Apie natiurmortus man nebūtina galvoti, jog jei dedu tris alijošius, tai jau išeina kažkoks meilės trikampis ar panašiai. Pamenu, televizijoje klausė, kodėl alijošiai. Liepė greitai sugalvot ir ką nors pasakyt. Ir įjungė kamerą iškart. Na, sakau, alijošiai yra persikūniję žmogeliai, jie liūdi, konfliktuoja, tariasi, jie gyvena, miršta. – Žurnalistams šis atsakymas labai patiko.Istorijų galima sugalvoti dar gudresnių, bet tingisi - kai nieks neklausia, tai tikrai beprasmiška, o kai klausia, būna jau per vėlu. (- Bet pas Šarūną, jūsų vyrą, kaip tik vien istorijos, ištisi pasakojimai...) Na taip, jis pas mus romanistas, sukuria visą siužetą. Bet irgi nemanau, kad jis kažkam tuos sumanymus pasakotų, gal kartais kokią nuotrupą kitą...

 - Su Šarūnu apie savo kūrybą kalbatės, tariatės, aiškinatės? Mokote viens kitą?

 - Ką nors kartu padejuojam, pavyzdžiui, kaip niekas nesiseka, kaip kažkas neišeina, kaip šiandien nesitepa... O dėl pamokų ne, viens kito nemokom. Jokių pamokų. Kategoriškai. Kūryba yra prie tos žmogaus dalies, kuri, su kuo tu begyventum, yra visada vieniša.

 - Tad gal tik sau pačiai ir kuriate? Ne pirkėjams.

 - Taip, tikrai tik sau, ne pirkėjams. Mėginau tapyt vaikų portretus, bet prisiekiau sau daugiau niekada to nedaryti – nėra nei to džiaugsmo, nei... Viskas tik iš reikalo. Paskui sako, kad kaklas per storas, ar tas, anas negerai. Šioje salėje nėra nei vieno tokio darbo, kurį būčiau tapiusi ne sau.

 - Kaip tuomet sekasi su pardavimais, jei pirkėjams nepataikaujate?

 - Išvis gyvenime? Sekėsi tiek, kad pavyko prasimaitinti. Ir tai, man atrodo, yra labai daug. Na, aš dėl socialinių garantijų einu į mokyklą, turiu keletą pamokų, o Šarūnas niekur. Bet, kai dviese, tai kartais vienam pasiseka, kartais kitam - maistui ir pragyvenimui ne kaži kokiam labai prabangiam tikrai užtenka. Ir, man atrodo, jog tai yra gerai.

- Kai kurie žiūri į menininką kaip į amatininką, beveik kaip į verslininką, kurio tikslas yra kuo geriau parduot, antraip jis nebus laikomas profesionalu.

 - Tiesiog vieni kuria ne dėl pinigų, o kiti iš to daro sau verslą. Keista, bet jeigu tikrai pradedu gilintis, tai suprantu, jog tapau grynai sau, noriu padaryti kažką gero, kažką, kas tave tenkintų... Paveikslai daromi dėl pinigų, tapomi grynai uždažant paviršių praranda savo gyvastį. Nesuinteresuotumas privalomas.

 - Nesuinteresuotumas – ar tai reiškia mėginimą sakyti, ieškoti tiesos? Ar jūsų paveikslai yra tam tikras tiesos sakymas apie pasaulį?

 - O kaip pačiam atrodo? Be abejo, mano tiesos sakymas apie pasaulį turėtų būti... (Ir aiškinimas kitam, kaip reik žiūrėt į daiktus?) Aiškinimas, galbūt pirmiausia sau pačiam. Nors ir tai, plastinė kalba, pati tapyba, pats dažo dėjimas – tai svarbu, o ne tas, ką aš noriu pasakyt.

 - Dar tiksliau - svarbiausia yra pasaulio pajauta. Juk viskas yra pasakyta, ir labai gražiai pasakyta, tų tiesų yra tiek daug, visos jos tokios teisingos, skirtumas tik tas, kurią iš jų tu interpretuoji, kaip tai darai, kaip dažu tau tai pavyksta. Iš tiesų, geras paveikslas turi turėt kažkokios gyvasties, o ta gyvastis ateina iš paprastų dalykų: iš spalvų derinimo, spalvų ritmo, dažo dėjimo, skysto ar tiršto, jeigu tai yra faktūra, iš paties jos judėjimo. Yra dailininkų, kurie taip tepa, taip suvaldo dažą, faktūrą, jog ji pradeda kalbėti, nebėra tik tuščias, paviršutiniškas dekoratyvus dažo užtepimas, rankos ir dažo procesas palieka gyvybės nuojautą. Nežinau, žiūrint tiesiog gera žiūrėti.

 - Esu įsitikinęs, jog tą patiria dauguma jūsų parodų lankytojų. Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Balso.lt žurnalistas J. Skačkauskas. Nuotraukos: News Bridgepix / Artūras Morozovas.