Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
gabrite kurgonaite
Kas per laikai, kas per papročiai!
Tapo žinoma (Lietuvos aidas, 2008 07 18), kad įsisteigė neformalus judėjimas Lietuvos kultūros ir paveldo sambūris prieš šalies vertybių menkinimą, kuris ketina kovoti viešumu ir narių autoritetu. Sambūris piktinasi vis aiškiau įsigalinčiu niekinamu požiūriu į Lietuvos kultūrą, pasak deklaracijos, „bandoma ją skaldyti ir supriešinti: menkinamos kai kurios pripažintos meno srovės, kultūros finansavimas, ypač savivaldybėse, ignoruojami užsienyje kuriantys menininkai, žiniasklaidos priemonės dažnai „skleidžia“ tik tokią kultūrą, kurios rezultatas – degraduojanti ir bukinama tauta“. Tarp sambūrio narių – dailininkas Arvydas Šaltenis. Jis yra Vilniaus savivaldybės Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkas, Vilniaus mero 2003 spalio 3 d. Artūro Zuoko sudarytos Vilniaus miesto istorinės raidos įprasminimo komisijos pirmininkas, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys ir, panašu, - šio sambūrio iniciatorius. Gal iš tikrųjų šis „kultūros bokštas“ savo autoritetu bei galia miesto taryboje, jei nepuoselėjo kultūros paveldo, tai bent priešinosi Vilniaus istorinio bei kultūrinio paveldo darkymui? Deja, deja... Vilniaus istorinis ir kultūrinis paveldas „paskendo“ tarp A.Zuoko gelžbetoninių bokštų. Neveiklumo, kur reikia veikti ir veiklumo, kur nereikia veikti, iš A. Šaltenio neatimsi... Paminėsime charakteringą pavyzdį.
Seimo Reprezentacine Lietuvos sostinės aikšte įvardinta Lukiškių aikštė žiniasklaidoje linksniuojama jau nuo Iljičiaus iš jos pasitraukimo iš aikštės. Per keliolika metų ji pasikeitė tiek, kad šiandien tapo statybinių medžiagų saugojimo aikšte. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) viltis dėjo į Vilniaus miesto istorinės raidos įprasminimo komisiją, tačiau pirmininkas A. Šaltenis vadovavimą perleido abejotinos reputacijos komisijos nariui, Lietuvos istorijos instituto direktoriui Alvydui Nikžentaičiui, kuris LLKS patriotines kilnias idėjas nukreipė į sveikam protui nepriimtinas, nemotyvuotas diskusijas. Jam „Laisvės“ simbolio monumente atmestini Nežinomo kario – laisvės kovotojo kapo ir Amžinosios ugnies akcentai. Jo nuomone, pastačius paminklą laisvės kovotojui, bus supriešinta tauta. Prieštaravo, kad paminkle būtų įvardyta dvidešimtmetį trukusi Vilniaus krašto okupacija. (Nesuvokia istorikas, kad tauta yra ir liks supriešinta tol, kol komunistai deramu būdu neatsiprašys tautos).
Kas gali paneigti, kad komisijos pirmininkui A. Šalteniui veiklusis A. Zuokas nepavedė rūpintis kitu objektu, kitame Neries krante – Guggenheimo muziejumi, nes sambūrio deklaruojamas susirūpinimas „kai kuriomis pripažintomis meno srovėmis“, „kultūros finansavimu“, bei „užsienyje kuriančių menininkų ignoravimu“ kvepia akivaizdžiai A. Zuoko brukamu iki 500 milijonų vertės Guggenheimo projekto protegavimu; kai visuomeninė organizacija – Kultūros paveldo sambūris prieš šalies vertybių menkinimą – viešai pritars projektui, A. Zuokui kartu su kokiu Rubikonu ar Panevėžio statybos trestu liks projektą realizuoti. Įtarimą liudija kitas akibrokštas, sutampantis laike.
Liepos 21 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras „Kultūrpolis“ išplatino pranešimą spaudai, kuriame publika kviečiama iki rugpjūčio 5 d. susipažinti su žinomų keramikų Nomedos ir Gedimino Urbonų nauju projektu „Ermitažo-Guggenheimo matomumo studija“. Lietuvos televizija net parodė, kaip pateikiami koldūnai skylėtuose guggenheimiškuose keraminiuose dubenėliuose. Štai jums perimta užsienietiška „meno srovė“, jau ne ant lėkštutės, o skylėtame dubenėlyje. Ką bendro turi koldūnai ir Guggenheimo muziejus, šiuolaikinis menas ir elementarioji kulinarija, neaišku. Tačiau aišku, kad Guggenheimo muziejus į sostinę brukte brukamas. Nebrangiai – už kokius „tik“ pusę milijardo litų iš mokesčių mokėtojų kišenės.
Kas per laikai, kas per papročiai!
Algimantas Zolubas
Tapo žinoma (Lietuvos aidas, 2008 07 18), kad įsisteigė neformalus judėjimas Lietuvos kultūros ir paveldo sambūris prieš šalies vertybių menkinimą, kuris ketina kovoti viešumu ir narių autoritetu. Sambūris piktinasi vis aiškiau įsigalinčiu niekinamu požiūriu į Lietuvos kultūrą, pasak deklaracijos, „bandoma ją skaldyti ir supriešinti: menkinamos kai kurios pripažintos meno srovės, kultūros finansavimas, ypač savivaldybėse, ignoruojami užsienyje kuriantys menininkai, žiniasklaidos priemonės dažnai „skleidžia“ tik tokią kultūrą, kurios rezultatas – degraduojanti ir bukinama tauta“. Tarp sambūrio narių – dailininkas Arvydas Šaltenis. Jis yra Vilniaus savivaldybės Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkas, Vilniaus mero 2003 spalio 3 d. Artūro Zuoko sudarytos Vilniaus miesto istorinės raidos įprasminimo komisijos pirmininkas, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys ir, panašu, - šio sambūrio iniciatorius. Gal iš tikrųjų šis „kultūros bokštas“ savo autoritetu bei galia miesto taryboje, jei nepuoselėjo kultūros paveldo, tai bent priešinosi Vilniaus istorinio bei kultūrinio paveldo darkymui? Deja, deja... Vilniaus istorinis ir kultūrinis paveldas „paskendo“ tarp A.Zuoko gelžbetoninių bokštų. Neveiklumo, kur reikia veikti ir veiklumo, kur nereikia veikti, iš A. Šaltenio neatimsi... Paminėsime charakteringą pavyzdį.
Seimo Reprezentacine Lietuvos sostinės aikšte įvardinta Lukiškių aikštė žiniasklaidoje linksniuojama jau nuo Iljičiaus iš jos pasitraukimo iš aikštės. Per keliolika metų ji pasikeitė tiek, kad šiandien tapo statybinių medžiagų saugojimo aikšte. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) viltis dėjo į Vilniaus miesto istorinės raidos įprasminimo komisiją, tačiau pirmininkas A. Šaltenis vadovavimą perleido abejotinos reputacijos komisijos nariui, Lietuvos istorijos instituto direktoriui Alvydui Nikžentaičiui, kuris LLKS patriotines kilnias idėjas nukreipė į sveikam protui nepriimtinas, nemotyvuotas diskusijas. Jam „Laisvės“ simbolio monumente atmestini Nežinomo kario – laisvės kovotojo kapo ir Amžinosios ugnies akcentai. Jo nuomone, pastačius paminklą laisvės kovotojui, bus supriešinta tauta. Prieštaravo, kad paminkle būtų įvardyta dvidešimtmetį trukusi Vilniaus krašto okupacija. (Nesuvokia istorikas, kad tauta yra ir liks supriešinta tol, kol komunistai deramu būdu neatsiprašys tautos).
Kas gali paneigti, kad komisijos pirmininkui A. Šalteniui veiklusis A. Zuokas nepavedė rūpintis kitu objektu, kitame Neries krante – Guggenheimo muziejumi, nes sambūrio deklaruojamas susirūpinimas „kai kuriomis pripažintomis meno srovėmis“, „kultūros finansavimu“, bei „užsienyje kuriančių menininkų ignoravimu“ kvepia akivaizdžiai A. Zuoko brukamu iki 500 milijonų vertės Guggenheimo projekto protegavimu; kai visuomeninė organizacija – Kultūros paveldo sambūris prieš šalies vertybių menkinimą – viešai pritars projektui, A. Zuokui kartu su kokiu Rubikonu ar Panevėžio statybos trestu liks projektą realizuoti. Įtarimą liudija kitas akibrokštas, sutampantis laike.
Liepos 21 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras „Kultūrpolis“ išplatino pranešimą spaudai, kuriame publika kviečiama iki rugpjūčio 5 d. susipažinti su žinomų keramikų Nomedos ir Gedimino Urbonų nauju projektu „Ermitažo-Guggenheimo matomumo studija“. Lietuvos televizija net parodė, kaip pateikiami koldūnai skylėtuose guggenheimiškuose keraminiuose dubenėliuose. Štai jums perimta užsienietiška „meno srovė“, jau ne ant lėkštutės, o skylėtame dubenėlyje. Ką bendro turi koldūnai ir Guggenheimo muziejus, šiuolaikinis menas ir elementarioji kulinarija, neaišku. Tačiau aišku, kad Guggenheimo muziejus į sostinę brukte brukamas. Nebrangiai – už kokius „tik“ pusę milijardo litų iš mokesčių mokėtojų kišenės.
Kas per laikai, kas per papročiai!
Algimantas Zolubas
Guggenheimo muziejus ar Rytų žydų kultūros centras?
Daugelį šokiravo žydų (litvakų) prisipažinimas, kad jie numatomame statydinti Guggenheimo muziejuje darys savo parodas, susitikimus, kas sugadino to muziejaus projektų pristatymo „kaifą“. Mums, lietuviams turėtų atrodyti, kad ten turėtų būti eksponuojamos didelės vertės kūrinių parodos. Tačiau, pasirodo, taip nebus, nes tame moderniame „griozde“ nebus viso žydų elito kūrinių, o tik – iš Rytų Europos. O tam užtektų ir vienos salikės. Buvo aukšto lygio menininkų, kaip Isakas Lavitanas ar Samuelis Rozinas, o šiaip buvo mėgėjai, kaip Markas Šagalas ar Eugenijus Cukermanas.
Kad būsimajame muziejuje įsisteigs „litvakų“ susibūrimo modernus centras, galėjo nustebinti ir generalinį Ermitažo direktorių Michailą Petrovskį, nes tai – plačiai žinoma asmenybė; rusai turi didelę modernaus meno supratimo ir vertinimo patirtį. Kadangi modernaus meno kryptį apsprendžia architektūra, tai vien faktas, kad į Rusiją atvyko net toks modernizmo grandas kaip Le Korbiuzje, jau daug pasako. Šalia iškart radosi skulptoriai, tapytojai, kaip Vladimiras Tatlinas, Kazimieras Malevičius, Vasilijus Kandinskis ir kiti, o toks menas gavo „industrinės“ skulptūros, tapybos vardą. Šiam menui reikia erdvių, jis įkvepia dvasią betono, plieno ir stiklo monstrams. Jis gyvybės formų ir spalvų žaidimas, tačiau – ne daugiau. Taip tarp menininkų eina grumtynės, kas kuo nustebins, šokiruos, sugalvos naują techniką ir t.t. Ir tam nereikia baigti akademijų bei mokėti paišyti. Dabar, kad ir Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) (yra tokia galerija Vokiečių gatvėje) kavinukėje apie meną beveik nediskutuojama. Ten sprendžiamos „problemos“ kaip „prastumti“ kokį projektą, renginį, gauti pinigų. Visi ten sukasi tokiame užburtame rate. Ir niekam nesvarbu, kad tokie parodų rūmai stovi tušti, nes parodų beveik niekas nelanko, nebent ateina į atidarymus, ir tik – savo. Lankomumas panašus, kaip J. Meko ir J. Mačiūno „vartuose“. Gi pastaruosius galėtų talpinti ŠMC.
Guggenheimo galerijos sumanytojai dažnai mini Jono Meko ir Jurgio Mačiūno pavardes, tačiau kaip priežastį, o ne esmę. Kadangi jie labiau kosmopolitinio meno teoretikai, tiesiog žinomesni Lietuvoje, todėl jų pavardėmis galima manipuliuoti. Jie ‚litvakams“ netrukdo. Niujorkas savas miestas, ir visi ten savi. Visi kovotojai už Lietuvą, patriotai seniai iš ten pabėgo į Čikagą, Bostoną ar Floridą.
Labai skubama. O skubėti reikia tuo labiau, nes Prezidentas „amerikonas“, žinomas kaip „Santaros- Šviesos“ veikėjas, o ir „Atviros Lietuvos fondo“ įdirbis dar neišblėso. Taigi kosmopolitams Lietuvoje dar šiokios tokios galimybės yra. Vėliau gali ir nebebūti.
Išlenda ir kitas faktas. Duodama suprasti, kad ten bus „litvakų“ kultūros ir informacijos centras. Prieš prasidedant „muziejaus“ šurmuliui, netikėtai atsirado įstaiga su skambiu pavadinimu „Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras“. Ji įsikūrusi Vilniuje A. Smetonos gatvėje nedideliame bute, į kurį durys uždaros, telefono ragelis nekeliamas. Padėtis primena istoriją, kurią aprašė žinomas sionizmo tyrinėtojas Ridas Duglas knygoje „Ginčas apie Sioną“.
1913 m. mažoje kontoroje „Bnai Brit“ įsikūrė tokia ložė „Anti-defimacinė lyga“ (ADL). O 1933 m. tos ložės ideologinis vadeiva Bernardas I. Brovnas rašė, kad per ADL jau gali užkimšti gerkles visiems, kas ką bloga pasakys apie žydų veiklą. ADL įsitvirtino žiniasklaidoje. Panašia kryptimi, regis, veikiama pas mus. Guggenheimo muziejus būtų gera starto aikštelė, juolab, kad kambariukui A. Smetonos gatvėje su tokiu garsiu pavadinimu tikrai ankšta.
Pagalvojus, prie ko čia Rytų Europa ir jos pakraštys? Lenkijoje juk žydų yra kurkas daugiau, o Paryžiuje prieš karą jie turėjo savo centrą. Matyt lemia tai, kad lenkai yra didesni patriotai, o prancūzai vis dažniau pasisako prieš Amerikos politiką islamo atžvilgiu.
Kartais Leonidas Donskis pasako, kad mums trūksta prestižinio muziejaus, tarsi kosmopolitinis modernizmas ir yra „prestižas“. Net Amerikoje, kurią jis taip liaupsina, daugiausia žmonių sutraukia indėnų meno ir kultūros muziejai, o taip garsinamas Guggenheimo muziejaus stūkso apytuštis.
O mes turime Arklio ir Bitininkystės muziejus, Trakų ir Biržų pilis, M. K. Čiurlionio galeriją... Kiek vandens malūnų perstatydinta į viešbučius! Tikras turizmo rojus! Ir greta to, niekaip neužbaigiame Nacionalinio muziejaus, Sporto rūmų, Kino centro „Lietuva“, neįsibėgėja Nacionalinio stadiono statyba... Ir čia – Gugenhemo muziejaus projektų konkursas, išrinktas geriausias projektas! Ar reikia jo Lietuvai, Vilniui? Jei nereikia, tai kas gi ir kodėl to muziejaus statybą taip atkakliai perša?
Minimo muziejaus statyba, jau įvardinta kaip mažesnė „Leo LT“ afera, duoda atsakymą į klausimą, kam reikalingas muziejus. Be mikroskopo matyti, kad labiausiai reikalingas jis nuteistam už „gerus darbus“ Artūrui Zuokui ir „Rubikono“ grupei. Ir ne pats muziejus, o jo statyba reikalinga, nes iš jos pinigai, pinigai...
2008 04
Daugelį šokiravo žydų (litvakų) prisipažinimas, kad jie numatomame statydinti Guggenheimo muziejuje darys savo parodas, susitikimus, kas sugadino to muziejaus projektų pristatymo „kaifą“. Mums, lietuviams turėtų atrodyti, kad ten turėtų būti eksponuojamos didelės vertės kūrinių parodos. Tačiau, pasirodo, taip nebus, nes tame moderniame „griozde“ nebus viso žydų elito kūrinių, o tik – iš Rytų Europos. O tam užtektų ir vienos salikės. Buvo aukšto lygio menininkų, kaip Isakas Lavitanas ar Samuelis Rozinas, o šiaip buvo mėgėjai, kaip Markas Šagalas ar Eugenijus Cukermanas.
Kad būsimajame muziejuje įsisteigs „litvakų“ susibūrimo modernus centras, galėjo nustebinti ir generalinį Ermitažo direktorių Michailą Petrovskį, nes tai – plačiai žinoma asmenybė; rusai turi didelę modernaus meno supratimo ir vertinimo patirtį. Kadangi modernaus meno kryptį apsprendžia architektūra, tai vien faktas, kad į Rusiją atvyko net toks modernizmo grandas kaip Le Korbiuzje, jau daug pasako. Šalia iškart radosi skulptoriai, tapytojai, kaip Vladimiras Tatlinas, Kazimieras Malevičius, Vasilijus Kandinskis ir kiti, o toks menas gavo „industrinės“ skulptūros, tapybos vardą. Šiam menui reikia erdvių, jis įkvepia dvasią betono, plieno ir stiklo monstrams. Jis gyvybės formų ir spalvų žaidimas, tačiau – ne daugiau. Taip tarp menininkų eina grumtynės, kas kuo nustebins, šokiruos, sugalvos naują techniką ir t.t. Ir tam nereikia baigti akademijų bei mokėti paišyti. Dabar, kad ir Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) (yra tokia galerija Vokiečių gatvėje) kavinukėje apie meną beveik nediskutuojama. Ten sprendžiamos „problemos“ kaip „prastumti“ kokį projektą, renginį, gauti pinigų. Visi ten sukasi tokiame užburtame rate. Ir niekam nesvarbu, kad tokie parodų rūmai stovi tušti, nes parodų beveik niekas nelanko, nebent ateina į atidarymus, ir tik – savo. Lankomumas panašus, kaip J. Meko ir J. Mačiūno „vartuose“. Gi pastaruosius galėtų talpinti ŠMC.
Guggenheimo galerijos sumanytojai dažnai mini Jono Meko ir Jurgio Mačiūno pavardes, tačiau kaip priežastį, o ne esmę. Kadangi jie labiau kosmopolitinio meno teoretikai, tiesiog žinomesni Lietuvoje, todėl jų pavardėmis galima manipuliuoti. Jie ‚litvakams“ netrukdo. Niujorkas savas miestas, ir visi ten savi. Visi kovotojai už Lietuvą, patriotai seniai iš ten pabėgo į Čikagą, Bostoną ar Floridą.
Labai skubama. O skubėti reikia tuo labiau, nes Prezidentas „amerikonas“, žinomas kaip „Santaros- Šviesos“ veikėjas, o ir „Atviros Lietuvos fondo“ įdirbis dar neišblėso. Taigi kosmopolitams Lietuvoje dar šiokios tokios galimybės yra. Vėliau gali ir nebebūti.
Išlenda ir kitas faktas. Duodama suprasti, kad ten bus „litvakų“ kultūros ir informacijos centras. Prieš prasidedant „muziejaus“ šurmuliui, netikėtai atsirado įstaiga su skambiu pavadinimu „Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras“. Ji įsikūrusi Vilniuje A. Smetonos gatvėje nedideliame bute, į kurį durys uždaros, telefono ragelis nekeliamas. Padėtis primena istoriją, kurią aprašė žinomas sionizmo tyrinėtojas Ridas Duglas knygoje „Ginčas apie Sioną“.
1913 m. mažoje kontoroje „Bnai Brit“ įsikūrė tokia ložė „Anti-defimacinė lyga“ (ADL). O 1933 m. tos ložės ideologinis vadeiva Bernardas I. Brovnas rašė, kad per ADL jau gali užkimšti gerkles visiems, kas ką bloga pasakys apie žydų veiklą. ADL įsitvirtino žiniasklaidoje. Panašia kryptimi, regis, veikiama pas mus. Guggenheimo muziejus būtų gera starto aikštelė, juolab, kad kambariukui A. Smetonos gatvėje su tokiu garsiu pavadinimu tikrai ankšta.
Pagalvojus, prie ko čia Rytų Europa ir jos pakraštys? Lenkijoje juk žydų yra kurkas daugiau, o Paryžiuje prieš karą jie turėjo savo centrą. Matyt lemia tai, kad lenkai yra didesni patriotai, o prancūzai vis dažniau pasisako prieš Amerikos politiką islamo atžvilgiu.
Kartais Leonidas Donskis pasako, kad mums trūksta prestižinio muziejaus, tarsi kosmopolitinis modernizmas ir yra „prestižas“. Net Amerikoje, kurią jis taip liaupsina, daugiausia žmonių sutraukia indėnų meno ir kultūros muziejai, o taip garsinamas Guggenheimo muziejaus stūkso apytuštis.
O mes turime Arklio ir Bitininkystės muziejus, Trakų ir Biržų pilis, M. K. Čiurlionio galeriją... Kiek vandens malūnų perstatydinta į viešbučius! Tikras turizmo rojus! Ir greta to, niekaip neužbaigiame Nacionalinio muziejaus, Sporto rūmų, Kino centro „Lietuva“, neįsibėgėja Nacionalinio stadiono statyba... Ir čia – Gugenhemo muziejaus projektų konkursas, išrinktas geriausias projektas! Ar reikia jo Lietuvai, Vilniui? Jei nereikia, tai kas gi ir kodėl to muziejaus statybą taip atkakliai perša?
Minimo muziejaus statyba, jau įvardinta kaip mažesnė „Leo LT“ afera, duoda atsakymą į klausimą, kam reikalingas muziejus. Be mikroskopo matyti, kad labiausiai reikalingas jis nuteistam už „gerus darbus“ Artūrui Zuokui ir „Rubikono“ grupei. Ir ne pats muziejus, o jo statyba reikalinga, nes iš jos pinigai, pinigai...
2008 04
na ne taip supratau, bet VDa sucks ypac keramikai. nes neralu buna keramikai aiskina dizams kaip reikia dirbti, bet patys tai juk keramikai.
o del kiaurasamcio tai VDA perdeda eilini karta. ten juk menininkus ruosia nustabius dizus. gatveje paskui gali savo kurinius pardavineti, o softo kramtyti taip ir neismoksta. tik VDA tokia nesamone galejo sugalvoti. Nes projektas jau yra ka liko padaryti? paimti projekta perpeisti perlipdyti ir OH kokie mes VDA galingi ir kuibingi. tai vogimas :))))
nesvaikite. muziejus reikalingas.
Varykit iš karto Gugenheimo miestą.Nesikuklinkit.
atidirbineja
Esi kompleksuotas spuoguočius... arba prapirdęs nupezėlis (nepyk, kad įžeidinėju, bet tavo tamsa tvoskia per kilometrus). Be to nick'as tau visai netinka. Pasivadintum kokiu kolhoznyku ar kaimo Jurgiu, tai dar dar... Arba Jonu, arba tikru lietuviu (na, žinai: "tikru").
"žymus kovotojai" - klaidas išsitaisykit. jei dedat tekstelį su dalyko "lyg ir" vertinimu, gražu būtų, kad ir "už (prieš)" autorių paminėtumėte
REKLAMA
REKLAMA
N&G Urbonai ėmėsi Guggenheimo muziejaus