Ką tik pasirodė muzikologės Audronės Žiūraitytės parengta monografija apie vieną iškiliausių viduriniosios kartos kompozitorių Onutę Narbutaitę „Skiautinys mano miestui“ (Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2006).
Neįprastas faktas, kadangi ir monografijos autorės pripažįstama, jog daugelis Lietuvos kompozitorių, net įžymiausių, išsamių kūrybos studijų nesulaukė – jos pasirodė po kūrėjų mirties. Tai, kad šiandien autorių, kuriems dedikuojamos monografinės studijos daugėja, o jų amžius jaunėja, rodo ne tik didesnį muzikologų susidomėjimą dabarties muzika bei atsivėrusias platesnes galimybes informacijos sklaidai. Literatūra apie savo kūrėjus, ko gero, yra ir tam tikras tautos kultūros brandos ženklas, kurio ilgokai laukėme, netgi palyginus su kaimyninių šalių (Lenkijos, Latvijos, Čekijos) muzikologijos pasiekimais, jau nekalbant apie Vakarų Europą.
Pagaliau apie savo kūrybą knygas jau gali skaityti mūsų dabarties muzikos grandai – Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas, Feliksas Bajoras. Tai ilgametis ir kruopštus muzikologų darbas, nuo kurių pasišventimo didžia dalimi ir priklauso vieno ar kito autoriaus įamžinimas knygos puslapiuose. Tai, kad rankoje galime laikyti išsamų viduriniosios kartos kompozitorės Onutės Narbutaitės kūrybos paveikslą – tikras muzikologės Audronės Žiūraitytės darbų apvainikavimas. Monografijos pagrindą sudaro 1991–2006 metų publikuoti Lietuvos ir Europos spaudoje (bei nepublikuoti) muzikologės straipsniai, tarptautinėse konferencijose skaityti pranešimai, muzikologės bei vargonininkės Jūratės Landsbergytės straipsniai, o taip pat pačios kompozitorės pasisakymai ir laiškai, savitai autentiškai interpretuojantys gvildenamas temas.
Pateikta ir neabejotinai vertinga išsami bibliografija bei diskografija (anglų kalba pateikiamos skyrių santraukos ir apibendrinimas). Sudarytoja rašo, jog gan neįprastą knygos struktūrą sąlygojo „besitęsiantis Onutės Narbutaitės kūrybinis procesas, šiuo metu pasiekęs įspūdingą pakilimo tašką, kompozitorės gebėjimas kalbėti, rašyti apie muziką, meną, gyvenimą“.
Knygos skyriuose muzikologė Audronė Žiūraitytė tarsi įvairiu rakursu pažvelgia į Onutės Narbutaitės kūrybos kontekstus, nacionalinius bei religinius aspektus, kūrinių semantiką. Tarp kitų žinomų kompozitorės kūrinių analizės, nemenkas dėmesys skiriamas vienam ryškiausių Onutės Narbutaitės kūrybos štrichų – jos oratorijai Centones meae urbi („Skiautinys mano miestui“), už kurią kompozitorė pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją (1997).
Taip pavadinta ir pati monografija, kurioje tarsi leitmotyvas smelkiasi šis ryškiausias Onutės Narbutaitės, kaip iš Vilniaus kultūros šaknų išaugusios kūrėjos, ženklas. Jūratė Landsbergytė labai taikliai rašo: „Neatsitiktinai senasis Vilnius, apgobęs kompozitorės gyvenimo dešimtmečius savo aura, senąja tėvų inteligencija, integruota į intelektualią dabarties Lietuvą, atgimė būtent čia. Kultūra kaip praeities savastis šiame mieste veriasi už kiekvieno kampo, kiekviename kiemelyje, dešimtmečiais uždarytose bažnyčiose, išlaužytuose altoriuose, išmėtytuose vargonų vamzdžiuose ir žmonių kauluose.
Onutė Narbutaitė – aišku, kodėl būtent ji – yra ypatinga šio amžiaus pabaigos Vilniaus liudytoja, jo amžinumo ir transformacijos dalelė, liūdnomis lyg altorių angelų akimis. Kompozitorė stoja į senųjų Vilniaus mylėtojų kūrėjų gretas – istorikų, fotografų, poetų, architektų, kurie bandė apdainuoti paslaptingą miesto grožį. Oratorija Centones meae urbi Onutė Narbutaitė galutinai suformavo tikrąjį savo unikalumą tarp kitų Lietuvos kompozitorių“.
Onutės Narbutaitės muzika paliečia esminius žmogaus būties klausimus, juntamai yra nukreipta sacrum sferos link – prie europinės kultūros pagrindų ir krikščioniško Biblijos pasaulio. Šį dar vieną esminį kūrybos štrichą atstovauja stambus Onutės Narbutaitės veikalas Tres Dei Matris Symphoniae („Trys Dievo Motinos simfonijos“) mišriam chorui ir orkestrui, kurį susižavėję vokiečių kritikai apibūdino kaip gilaus, neplakatiško religingumo pavyzdį, kuriame jaučiamas kompozitorės „individualus tonas ir tikrumas“. Muzikologė Audronė Žiūraitytė, pasitelkdama autorės mintis, išsamiai nagrinėja šio kūrinio sąrangą bei įtakas ir stengiasi atskleisti užburiantį kompozitorės gebėjimą sujungti nematerialią dimensiją ir profesinį meistriškumą.
Nors vertybė atsiranda iš muzikos kūrinio ir klausytojo sąveikos, tad knyga (apie muziką) yra antrinis objektas, tačiau neabejoju, jog ši monografija sukels nemenką visuomenės susidomėjimą. Vadinamasis „rašančiojo apie muziką girdėjimas“ šiuo atveju yra platus ir jautrus, užgaunantis ne vieną daugiaplanės muzikos stygą. O ir muzikologės studijų objektas (ne paslaptis, ir knygos sėkmės garantas) yra unikalios meninės sielos kompozitorės kūryba, atskleidžianti šimtmečiais mūsų visų reflektuojamus dalykus. Jos kūrinių visuomet laukiama savotiškai susikaupus ir atsivėrus. Knyga pakankamai priartėja prie šio unikalaus pasaulio. Ir tai yra tik profesionalia muzikologo plunksna užfiksuota kūrybinė pusiaukelė.
Laimutė Ligeikaitė
