Darius Staliūnas. „Savas ar svetimas paveldas? 1863-1864 m. sukilimas kaip lietuvių atminties vieta“ (2008), 144 p.
Istorikas, kelių monografijų autorius dr. Darius Staliūnas tyrinėja sociokultūrinius ir politinius procesus XIX amžiaus Lietuvoje bei Rusijos etnopolitiką buvusiose LDK žemėse, etninius konfliktus, atminties vietų raidą.
Šioje knygoje mokslininkas pažymi, kad 1863–1864 m. sukilimas kaip lietuvių atminties vieta iki šiol tyrinėtas fragmentiškai. Atskleidžiama, kodėl ir kaip keitėsi šio įvykio vertinimas lietuvių istoriniame naratyve, t.y. kokios pasaulėžiūrinės paradigmos nulėmė šia tema rašiusių autorių nuostatas, kaip atmintį apie sukilimą, jo epizodus ar sukilėlius bandoma instrumentalizuoti masių nacionalizacijos ar sovietizacijos procese, kaip visuomenė priima šį simbolį.
Ši studija stoja į vieną gretą su Vakarų akademiniame pasaulyje populiariais atminties vietų tyrimais.
D.Staliūnas teigia, kad po 1988 m. 1863-1864 m. sukilimas “tapo gana svarbia dalies Lietuvos visuomenės atminties vieta, nors sukilėliai lietuvių tautiniame panteona, žinoma, nėra tokie svarbūs kaip LDK didieji kunigaikščiai, knygnešiai, savanoriai, kovoję dėl Lietuvos nepriklausomybės 1918-1920 m., ar partizanai po Antrojo pasaulinio karo” (p. 116).
Autorius piktinasi, kad sukilėliams skiriama labai daug dėmesio: pastatyti paminklai, siūlomos naujos idėjos dėl sukilėlių atminimo įamžinimo viešosiose erdvėse, Kauno rajone vienai mokyklai suteiktas Antano Mackevičiaus vardas, nemažai gatvių pavadintos 1863-1864 m. sukilimo Lietuvoje vadovų vardais (bent 10 – Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Kelmėje, Kuršėnuose, Šilutėje, Medininkuose). Dar labiau D.Staliūnas paniūra, kai mini, jog „ypač daug reikšmės sukilimui teikta 1998 ir 2003 m., kai buvo minimos jo 135-osios bei 140-osios metinės. Labiausiai ir dažniausiai pagerbiamas A.Mackevičiaus atminimas“ (p. 125).
Netrukus paaiškėja, kodėl D.Staliūnas toks nepatenkintas, kad 1863-1864 m. sukilimas laikomas vienu svarbiausių „kovos už laisvę“ (p. 128) įvykių, padėjęs pamatus tautiniam judėjimui ir Lietuvos nepriklausomybei XX a. Ogi todėl, kad „kartais apie tai, kad sukiliams vyko ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, net neužsiminta“! (p. 128)
Iš meilės lenkams ir pykčio lietuviams savo studiją D.Staliūnas pabaigia pasakojimu apie itin buką „Tauro“ alaus reklamą, kurioje, tyčiojantis iš Lietuvos istorijos, pasakojama, kaip lietuviai sukyla, kai iš jų atimamas alus. Autorius apgailestauja, kad to dar negalima padaryti su savanoriais ar pokario partizanais.
Štai Jums, gerbiami skaitytojai, ir nuomonių įvairovė: profesorė iš Lenkijos myli Lietuvą, o mokslų daktaras iš Lietuvos myli Lenkiją...
