Vilnius yra miestas-muziejus. Todėl praeivių neturi dominti jokie lobiai.

Tai o pačioj Lietuvoj nėra lobių jau?:)

jaučiu, jeigu ir ras, tai mes nelabai ir sužinosim:)

Baltarusiai radę radvilų tikrai su Lietuva nesidalins, o gaila būtų

gerai būt radus

paskaičius čia oho kokie mes

tuštybių tuštybė

Ne Adamas Čartoryskis,o Adomas Čartoriskis.Nebūtų "Respublika"...Autorė tikriausiai istorijos nesimokė,kad copy-paste iš rusų kalbos vartyti tik moka?

Nepamirškim kieno šioje imperijoje buvo politinė valia. Taip, gal Žalgirio-Griunwald'o-Tannenberg'o mūšyje LDK kariuomenę ir sudarė daugiausia būsimi gudai (o gal ir ne daugumą), tik nereikia pamiršti kieno iniciatyva ir valia jie tai darė (ir klojo savo gyvybes)- tikrai ne savo. Rusėnams visiškai vienodai švietė tiek lietuvių priešinimasis krikštui, tiek to krikšto priėmimas - kadangi Lietuvos valdovai vietoj rytų apeigų krikščionybės nusprendė priimti vakarietišką versiją - ties ta vieta visi jų interesai ir baigėsi. Be to verta prisiminti, kad šie vasalai (o tokie jie ir buvo de facto) tuo momentu kaip ir iškrito iš katalikiško valstybės konteksto konteksto ir viso labo buvo tik toleruojami (nes buvo naudingi), o dažniausiai - diskriminuojami. Tai gi nereikia svaigti apie kažkokią "tautų draugystę" ar "tautų katilą" - nebuvo tokių dalykų, nes ir negalėjo būti - mentalitetas kitoks. Buvo elito asmeniniai interesai sutapę su valstybės interesais, o elitas buvo beveik išimtinai lietuviškas (net ir politinės mišrios santuokos šiai tendencijai ypatingos įtakos nedarė). Visi puikiai suprato kas yra kas ir dažniausiai rusinas stačiatikis galėjo padaryti politinę karjerą tik priėmes katalikybę (kaip antai Sapiegų ir Chodkevičių atveju). Konstantinas Ostrogiškis - veikiau išimtis pateisinanti taisyklę.

Kad gauti karaliaus karūną, reikėjo Popiežiaus palaiminimo ir kad karalystė būtų krikščioniška... O šiaip - tai gali kokį imperinį kaganatą kurti kas dieną..