Napoleono trofėjai iš Maskvos, 12-kos apaštalų skulptūros iš Radvilų rūmų ir garsusis auksinis Jefrosinijos iš Polocko kryžius laukia, kol bus atrasti.
Užklupus pavojui, pavyzdžiui, per karą, žmonės užkasdavo vertingus daiktus soduose ar miškuose. Jie ketino sugrįžti, tačiau dėl įvairių priežasčių, dažniausiai dėl tragiškos žūties, taip ir nebesugrįždavo. Tie lobiai tapo mokslininkų ir romantikų susidomėjimo objektu. Daugybė paslaptingų, išslapstytų paskubomis ar numatytose vietose vertybių yra Baltarusijoje. Šią žemę per šimtmečius siaubė mažesni ar didesni karai. Ne visi paslėpti ar pamesti lobiai, dabar besiilsintys Baltarusijos žemėje, yra labai vertingi. Daugiausia dabar randama sidabro daiktų ar monetų, kartais pasitaiko ir auksinių gaminių. Tačiau yra pagrindo teigti, kad Baltarusijoje “miega” ir nemenki lobiai: tai garsieji Napoleono trofėjai, kuriuos jis gabenosi iš Maskvos, kunigaikščiams Radviloms priklausiusios 12-kos apaštalų skulptūros ir Polocko šventosios Jefrosinijos kryžius.
Tuzinas sidabro ir aukso skulptūrų
Pasakojimai apie Radvilų turtus sklido jau nuo senų senovės. Didžiuliai rūmai, titulai, aukštos pareigos Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje, o vėliau ir Žečpospolitoje (Radvilos buvo kancleriai, maršalkos, vyskupai ir senatoriai) - tai juk nešė didžiules pajamas. Radvilos buvo vadinami nekarūnuotais karaliais, o jų rezidencija Nesvyžiuje įtraukta į UNESCO pasaulio paveldą. Ten yra rūmai, bažnyčios, parkas ir bastionai.
Šie rūmai iškilo XVI amžiuje. Po šimto metų, kaip raš oma 1658 metų inventorizacijos dokumentuose, juose buvo sukaupti milžiniški turtai. Nuostabios menės, išklotos persiškais kilimais, papuoštos dailiais medžio drožiniais bei garsių dailininkų paveikslais, nuostabūs servizai, sidabras, porcelianas, krištolas, vaškinės istorinių įžymybių figūros, reti rankraščiai. Rūmų salės stulbino prabanga. Auksinė, Marmurinė, Hetmanų, Riterių, Briliantų salė...
Į garsiųjų to meto magnatų lobyną įėjo ir 12 natūralaus dydžio apaštalų skulptūrų, išlietų iš aukso ir sidabro. Radvilų lobiai su kiekvienu šimtmečiu vis augo ir pasipildydavo naujais vertingais daiktais. Kaip pasakoja legenda, rūmuose sukaupti turtai svėrė 60 pūdų (pūdas lygus 16,35 kilogramo). Nežinia, iš kur pas Radvilas atsirado tos apaštalų skulptūros. Pradėta manyti, kad jos buvo atgabentos iš Konstantinopolio XVII amžiaus pradžioje.
Apaštalų skulptūros buvo aprašytos Rusijos ambasadoriaus Nikolajaus Repnino, taip pat Rusijos imperijos užsienio reikalų ministro kunigaikščio Adamo Čartoryskio. Repninas, kuris su karalių Stanislovą Augustą lydėjusia svita lankėsi Radvilų rūmuose, rašė: “Karalius atvyko į Radvilų rūmus Nesvyžiuje. Po nuostabaus dirbtinių ugnių demonstravimo bei pietų trims šimtams svečių karalius nusileido į požemius. Ten pamatė aukso luitus, sukrautus iki pat lubų. Aukso buvo šimtai pūdų, buvo daug auksinių daiktų ir 12-kos apaštalų skulptūros iš šio metalo bei sidabro, nusagstytos brangiais akmenimis”.
Kodėl Radvilos laikė skulptūras požemiuose? Iš pradžių jos stovėjo Žydrojoje salėje, tačiau jas ne kartą bandyta pavogti. Todėl buvo padarytos jų vaškinės kopijos, kurios liko stovėti rūmų salėse, o originalai buvo paslėpti gerai saugomose vietose. Paskutinis rūmų šeimininkas Dominykas Radvila (1786-1813) Napoleono karų metu palaikė jį. Žlugus Žečpospolitai šios žemės įėjo į Rusijos imperijos sudėtį, todėl nenuostabu, kad vietos kilmingieji stojo Napoleono pusėn. Jiems tai žadėjo galimybę atgauti nepriklausomybę. Tačiau prancūzai pralaimėjo. Dominykas Radvila, kaip ir kiti Napoleono sąjungininkai, buvo priversti trauktis kartu su visa armija.
Rūmų šeimininkui teko paskubomis slėpti lobius. Jis liepė savo ištikimam rūmų valdytojui paslėpti iš anksto paruoštoje slėptuvėje ir įrengė požeminį koridorių.
Rusų kariuomenė, kuri įsibrovė į Nesvyžių, bandė rasti slėptuvę. Jie kankino rūmų valdytoją, tačiau šis neišdavė. Jis buvo pakartas ant rūmų vartų. O Dominykas tuomet buvo mirtinai sužeistas. Du žmonės, kurie žinojo paslaptį, iškeliavo į dausas, o auksiniai apaštalai liko uždaryti laikinoje slėptuvėje. Jų ieškoma jau 196 metus. Be rezultatų.
Kunigaikštytės kryžiaus odisėja
Dar vienos paieškos objektas yra auksinis kryžius, pagamintas pagal Baltarusijos globėjos šventosios Jefrosinijos iš Polocko užsakymą. Šis lobis yra senesnis už Radvilų apaštalus kokiais penkiais šimtais metų. Skirtingai nei šventosios skulptūros, kurių egzistavimu kai kas abejoja, yra žinoma, kad kryžius iš tikrųjų buvo. Tačiau nežinia, ar tebėra.
Maždaug 1104 metais gimė Polocko kunigaikščio Sviatoslavo dukra Preslava. Kai jai sukako 12 metų, slapčia nuo tėvų ji iškeliavo į vienuolyną, ten buvo įšventinta į vienuoles. Tada ir gavo Jefrosinijos vardą. Ji visiškai pasišventė knygoms - perrašinėjo jas, vertė iš graikų ir lotynų kalbų, o galiausiai ėmė rašyti pati. Po kurio laiko ji tapo viena labiausiai išsilavinusių moterų Europoje.
Apie 1160 metus ji užsakė pagaminti kryžių vienam garsiam auksakaliui iš Polocko Lazariui Bogšui. Po metų kryžius buvo išlietas. Jis buvo 51 centimetro aukščio, padarytas iš kipariso ir padengtas auksu, apsagstytas perlais ir brangakmeniais bei emalyje išpieštais šventaisiais. Iš kurgi toks tikslus meno kūrinio aprašymas? Išliko negatyvai ant stiklo, atlikti XIX amžiuje. Jie padėjo dešimtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį atkurti kažkur pasimetusį kryžių.
Iki XII amžiaus kryžius buvo Polocke, paskui jį išsivežė Smolensko kunigaikščiai į savo valdas, XVI amžiuje Maskvos kunigaikštis Vasilijus III atsigabeno jį į Maskvą. Ivanas Rūstusis išsigando kryžiuje esančio užrašo, kuris skelbė, kad prakeiktas bus tas, kas tą kryžių išsiveš iš vienuolyno. 1812 metais Spaso vienuolyno, kur kryžius buvo laikomas, vienuoliai gebėjo jį išsaugoti nuo Napoleono armijos, užmūriję į šv. Sofijos cerkvės nišą. Užtat 1917 metais bolševikai kryžių rekvizavo.
1929 metais jis buvo rastas Mogiliove, padovanotas vietos muziejui, ir išbuvo jame iki 1941-ųjų. Kai prie miesto artėjo vokiečiai, muziejus buvo evakuotas. Jefrosinijos kryžius dingo. Pagal sovietų laikais paskleistą versiją, jis buvo “pavogtas okupantų vokiečių”. Tačiau tai vargu ar tiesa, nes buvo pakankamai laiko, kad visos vertybės būtų evakuotos. Tai kur vis dėlto dingo kryžius?
Pagal “vakarietišką” versiją, septintąjį dešimtmetį Mogiliovo muziejus kreipėsi į Ermitažą su prašymu padėti ieškoti Jefrosinijos kryžiaus. Ir gavo mįslingą atsakymą: kryžius yra Niujorke ir priklauso Morganų kolekcijai. Kaip jis ten atsirado, muziejininkai nepaaiškino.
Morganų fondu jau daugelį metų domėjosi istorikai, baltarusių emigrantų atstovai, žurnalistai. Kryžiaus niekas neužtiko. Tada imta kurti hipotezes, kad jis esą patekęs į privačią Rokefelerių kolekciją; kad buvo užtiktas Australijoje, kur esą buvo išparduotas dalimis. Jeigu taip buvo, tai kryžiaus jau nebėra. Rytuose sukurta versija skelbia, kad vienas iš KGB funkcionierių Mogiliovo srityje atliko smulkų 1941 metų įvykių tyrimą, prieš vokiečiams įžengiant į Mogiliovą. Jis priėjo prie išvados, kad vietos muziejaus eksponatai turėjo būti išvežti į Rytus dar prieš miesto okupaciją. Jo versiją patvirtino sunk-vežimio, kuris gabeno muziejaus eksponatus į Maskvą, vairuotojas. Jis teigė, kad visa kolona į Maskvą atvyko be kliūčių. O juk tų kolonų galėjo būti ne viena. Gal viena jų ir pasiekė tikslą, tačiau kita galėjo susidurti su kliūtimis. Gal pakeliui buvo nuspręsta užkasti kur nors miške dėžę su eksponatais ar paskandinti ežere, kad nepatektų vokiečiams į rankas. O gal Jefrosinijos kryžius dabar kur nors guli ir laukia, kol bus surastas.
Kiauras Napoleono maišas
Prancūzijos imperatorius po pralaimėjimo traukdamasis iš Maskvos dosniai apibarstė Baltarusijos žemę auksu ir sidabru. Iki šiol vyksta garsiųjų trofėjų iš Maskvos, kuriuos vežėsi į Paryžių Napoleonas, paieškos. Greičiausiai lobis buvo pamestas prie Studienkos kaimo, esančio netoli Berezinos upės, Baltarusijoje.
Iki šiol Baltarusijoje nepamirštami pasakojimai apie vieną dvarininką, kuris buvo visai nuskurdęs ir staiga pasistatė prabangią rezidenciją. Už ką? Greičiausiai už didžiulį radinį. Taip pat pasakojama apie šeimą, kuri staiga įsigijo namą ir didžiulį žemės sklypą. Ji apmokėjo auksiniais marškinėliais, nuplėštais nuo ikonų, ir liturginiais indais, kuriuos atsitiktinai rado lauke.
Buvo rasta tik nedidelė dalis to, ką pametė Napoleonas, bėgdamas iš Rusijos. O kur Kremliaus šventyklų ir arsenalo lobiai? Kad ir garsusis auksinis smilkytuvas, svėręs 113 pūdų? Ar seni ginklai bei aukso luitai? Aukso taurės, nusagstytos brangakmeniais? Visa tai Napoleonas įsakė Maskvoje gerai supakuoti į dėžes ir išsiųsti į Prancūziją. Kur dingo visos tos vertybės? Monetos, kurias kaimiečiai rasdavo prie Berezinos, tai tik asmeninio prancūzų karių grobio liekanos.
Parengė Rolanda Strumilienė
