Du vakarus iš eilės šiuolaikinio meno gerbėjai galėjo mėgautis kvapniu kavos aromatu naujausiame Lietuvoje jau beveik savaitę viešinčio nepralenkiamo humoro meistro norvegų choreografo Jo Stromgreno spektaklyje „Visuomenė“, rašo „Respublika“.
Ieškoma išdaviko
Šiemet pastatytas šokio spektaklis – savito ironiškojo J.Stromgreno braižo. Trys personažai – užkietėję kavos klubo nariai – tarpusavyje bendrauja išgalvota, neegzistuojančia kalba, o įtampa scenoje įsivyrauja jau nuo pat pirmųjų spektaklio minučių.
Visas veiksmas sukasi apie pagrindinį scenografijos elementą – kavos aparatą, kol... užkietėję kavos mėgėjai spintelės stalčiuje aptinka šokiruojantį radinį – panaudotą arbatos pakelį. Ir čia prasideda detektyvinė istorija, kurios tikslas – surasti kavos klubo išdaviką, geriantį arbatą.
Pasitelkdamas šokį bei muziką ironišku humoru, nekasdieniu žvilgsniu į gyvenimo kasdienybes pasaulinės publikos dėmesį užkariavęs J.Stromgrenas narplioja kavos ir arbatos mėgėjų konfliktą.
Temų aktualumas
„Gyvenimas“ pasiteiravo spektaklį žiūrėjusio choreografo, aktoriaus ir režisieriaus Gyčio Ivanausko, ką jis mano apie šį naujausią J.Stromgreno darbą.
Jau spalio mėnesį šokio mėgėjams pristatysiantis naujausią savo darbą „Raudonos kurpaitės“ G.Ivanauskas prisipažino matęs ne vieną J.Stromgreno darbą.
„Man patinka, kad visi J.Stromgreno darbai yra skirtingi. Režisierius nagrinėja tokias temas, kurios yra aktualios apskritai visiems, ne tik kažkokiai publikos kategorijai, – sakė G.Ivanauskas. – Spektaklis „Visuomenė“ man labai patiko. Jis iš esmės – apie kavą, tačiau per tokį paprastą produktą buvo paliesta labai daug temų“.
„Žiūrint šokio spektaklius kartais būna sunku suprasti siužetą. Visą laiką reikia stengtis atsipalaiduoti, atjungti smegenis, ne ieškoti siužetinės linijos, o gauti iš spektaklio kažkokį jausmą“, – kalbėjo G.Ivanauskas.
„Man labiausiai patiko, kad iš spektaklio „Visuomenė“ išėjau su gera emocija, pasisėmęs ne kažkokios istorijos (kurią supratau ar nesupratau), o tų problemų, kurios yra aktualios ir Prancūzijoje, galbūt ir Lietuvoje bei toje pačioje Kinijoje“.
„Be kavos negyvenu“
Kokias problemas G.Ivanauskas įžvelgė šokio kalba pasakojamame detektyve? „Tarpkultūrinis bendravimas, net politinė Kinijos komunizmo tematika... – vardijo lietuvių choreografas. – Tie dalykai pateikiami labai subtiliai ir švelniai, nebuvo patyčių ar šaipymosi iš kinų tautos. Prie tos kultūros prieita gražiai ir draugiškai“.
Ar mėgsti kavą, paklausiu Gyčio. „Be kavos negyvenu“, – juokdamasis atsako Gyčio Ivanausko teatro įkūrėjas. Ar nesusigundė choreografas po kavos mėgėjų spektaklio pasimėgauti šiuo kvapniu gėrimu kokioje senamiesčio kavinukėje?
„Ne, vakarais negaliu jos gerti, nes nebeužmiegu, – guodėsi G.Ivanauskas. – Bet buvo labai malonus iš scenos atėjęs kavos kvapas. Tai taip pat sukūrė tam tikrą atmosferą. Apskritai tas visas kavos atspalvių koloritas, ir scenografijos, ir kostiumų, ir visas spektaklis toks: kava, kava, kava...“ – geromis emocijomis po spektaklio dalijosi choreografas.
Gintarė Šatkauskaitė
