Vilniaus senbuviai jaukų Jono Basanavičiaus gatvėje esantį teatrą iki šiol vadina Senąja opera. Dabartiniame Rusų dramos teatre kartkartėmis vykstantys romansų bei kitokios muzikos vakarai - puiki iniciatyva, nes akustika čia ypač gera. Tad operos solistė Inesa Linaburgytė pasinaudojo galimybe įgyvendinti seną savo svajonę ir būtent šiame teatre surengė teatralizuotą koncertą, veikiau monospektaklį, kurį pati režisavo, kuriame pati vaidino ir net skaitė savo kūrybos eiles.
Giedrė MILKEVIČIŪTĖ
- Kas jus paakino sukurti tokį neįprastą reginį, kurį pavadinote eilute iš Aleksandro Puškino eilėraščio: „Jei mirt, mylėdamas temirsiu aš!“
- Tai buvo seniai brandinta idėja, nes, matyt, iš prigimties esu ne tik dainininkė, bet ir aktorė, linkusi į režisūrą. (Šypsosi.) O atsitiko taip, kad kartą viename renginyje susitikome su Rusų dramos teatro direktoriumi Jonu Vaitkumi ir jis man paprasčiausiai pasiūlė padainuoti jų teatro sumanytame rusų romansų vakare. Tuomet jam pasakiau, kad galiu parengti ne koncertą, o sujungti gražiausias rusų klasikų operų arijas į vientisą spektaklį. Jis tuo teatralizuotu sumanymu itin apsidžiaugė. Štai matėte, kas iš to išėjo.
- Tai buvo iš tiesų neįprastas ir jaudinantis reginys. Ypač didelis netikėtumas buvo meilės eilėraščiai, kuriuos deklamavote. Kieno jie?
- Aleksandro Puškino ir mano.
- Dainavote tokias arijas, kokių nesate dainavusi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Žiūrovai yra įpratę jus matyti atliekant tokius ryžtingų moterų, kaip Karmen, Turandot ar Santucos iš „Kaimo garbės“, vaidmenis, o čia dainavote Tatjaną iš „Eugenijaus Onegino“, Lizą iš „Pikų damos“.
- Piotras Čaikovskis – mano mylimiausias kompozitorius. Kai man liūdna ar už lango apniukusi rudens diena, arba kai nori kažko tyresnio, gelbstinčio nuo pašėlusio XXI amžiaus ritmo, klausausi jo muzikos. Labai mėgstu ir Puškino eiles, jos man kaip muzika. Jas visada skaitydavau rusų kalba. Juk vertimas niekada neprilygsta originaliam skambėjimui. O tuos eilėraščius, kuriuos panaudojau kurdama teatrinę kompoziciją, parašiau prieš kokius penkerius metus, nes tuomet dar tekdavo dažniau dainuoti P. Čaikovskio kūrinius. Rašydavau daugiausia naktimis, kai neimdavo miegas. Nežinau, kodėl man, žemaitei iš Mažeikių, taip yra įstrigę tie jautrūs rusų klasikų kūriniai. Kaip dabar mėgstama sakyti, gal aš ankstesniame gyvenime esu buvusi kokia nors rusų grafaitė. (Juokiasi.) Iš tiesų scenoje nesu dainavusi nei Tatjanos, nei Lizos, bet, patikėkit manim, būtent jų charakteriai labiau atspindi mano esybę. Esu jautrios sielos, galiu greitai susigraudinti, nors žmonėms dažnai atrodo, kad esu ryžtinga, drąsi ir mokanti už save pakovoti. Tad šis vakaras man buvo reali proga atskleisti savo vidų, būti tokiai, kokia iš tiesų esu. Tai buvo lyg mano maža išpažintis. Mes, menininkai, galime būti visokie ir niekas iš žiūrovų nežino, kokie esame iš tikrųjų.
- Jūs į savo režisuotą muzikinį spektaklį pakvietėte savo kolegą solistą Vytautą Kurnicką.
- Taip, nes man labai norėjosi dainuoti Lizą iš „Pikų damos“, o ji be Germano, kurį puikiai sudainavo Vytautas, liktų bespalvė. Man nepaprastai gaila, kad šiuo metu nėra nė vienos P. Čaikovskio operos.
- Gal jūsų protėvių kraujyje vis dėlto yra rusiškų genų?
- Ne. Tikrai nėra. Mano prosenelis iš tėvo pusės yra vokietis – Richardas Linaburgeris. Bet neužmirškime, kad mano vaikystė prabėgo sovietiniais laikais, kai rusų kalba buvo populiari. Aš tuo labai džiaugiuosi, nes antraip nebūčiau perskaičiusi genialių rusų klasikų. Antra vertus, kai mokiausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, buvo labai daug specialybės literatūros rusų kalba. Tuomet ir susipažinau su genialių rusų teatro režisierių darbo metodika, manau, ateityje ji man dar pravers.