Juddas Apatow per paskutinius porą metų tapo Holivudinio humoro guru. Jis ir jo šutvė, sujungusi bajerius apie seksą, kandžius dialogus ir taip visų dievinamą „F“ žodį, atrado sėkmingos sekso komedijos receptą, kuris „Amerikietiškus pyragus“, „Road-EuroTripus“ ir kitus tualetinio humoro „perlus“ „nuleido kanalizacija žemyn“. Žiūrovai, raitydamiesi iš juoko žiūrėjo „Užkibo“ („Knocked up“) ir „Kietakiaušius“ („Superbad“), o ir kiti filmai susilaukė nemažai dėmesio (pažiūrėkit „Walking hard“).
Paskutinysis kūrinys – romantinė komedija “Velniop tą Sarą Maršal”, kurią Apatow prodiusuoja. Mano giliu įsitikinimu, dažniausiai romantinės komedijos erzina taip, kad po jų net meilės nesinori. Siužetas dažniausiai būna toks – du sveika nuovoka neapdovanoti balandėliai dėl krūvos nesusipratimų, neteisingų pasirinkimų ir neįsivaizduojamo kvailumo ištampę žiūrovams nervus galiausiai suranda vienas kitą. Todėl sunku apsakyti piktdžiugišką susižavėjimą, kai jau filmo pradžioj „tobula moteris“ teležvaigždutė Sara Maršal „užstato ragus“ savo ilgamečiam draugui Piteriui (na kaip tokiam asilui gali tekti tokia moteris). Vargšas mėmė rauda, geria, eina per mergas, vėl rauda, užsidaro namie ir be perstojo vapa: „Aš ją myliu...“
Netikro brolio Brajano įkalbėtas pradėti gyvenimą iš naujo, Piteris atsiduria Havajuose, kur tikisi atgauti sielos ramybę. Ne tau Martynai mėlynas dangus... Piterio nelaimei ir mūsų didžiuliam džiaugsmui, ten pat atsiduria ir Sara su naujuoju savo draugužiu britų rokeriu Aldusu Snou, kuris liaudiškai tariant „yra linkęs krušti viską, kas juda“.
Originalių ir gerokai nuo proto nušokusių personažų dėka ši komedija virsta smagia ir, svarbiausia, nuo realybės neatitolusia istorija, kurios moralas vienas: „mes visi esam daugmaž idiotai, darantys meilės reikaluose per daug klaidų...“ Jasono Sigelo Piteris yra toks, kokiais (kartais) būname visi – nuoširdus, naivus ir idiotiškai bandantis būti visiems geras. Mergaitės yra gražios ir seksualios, kaip ir privaloma Havajuose (ypač Mila Kunis, vaidininti Piterio naują susižavėjimo objektą; ne be reikalo iš Ukrainos, kaip ir Ruslana). Tačiau linksmiausiai atrodo Russello Brando nuoširdus narcizas Aldusas, kuris trokšta, kad visos jam „duotų“ ir visiems būtų gerai. Jei įsivaizduojate roko žvaigždės parodiją, štai ji:„žvaigždžių ligos“ apakintas ekscentiškas ir savimi patenkintas Kazanova išsyk užkariaus jūsų simpatijas.
Be abejo, didžiausias „Velniop tą Sarą Maršal“ pliusas – šmaikštūs ir ironiški dialogai, kuriuose sveikai tyčiojamasi iš tikros meilės, taurių jausmų ir kitokių romantinių komedijų saldybių. Net ir nebrendyliški scenos, kuriose nepatyręs jaunavedys mokamas sekso meno ar imituojamas oralinis seksas internetu, veikia smagiai ir kelia šypseną. Juk malonu žvengti iš svetimų nelaimių, linksmai pripažįstant, kad visgi meilė yra kalė.
