Jaunutė – vos 28-erių metų – ir žinoma visame pasaulyje rašytoja Maggie Stiefvater tris dienas praleido Lietuvoje. Čia ji aplankė tris didžiausius šalies miestus, pristatė savo naująją lietuvių kalba išleistą knygą „Laukimas“ ir prisipažino, kad čia jaučiasi „labiau namie“.
Šie žodžiai itin pradžiugino lietuvaičius, kurie įsimylėjo M. Stiefvater sukurtus herojus ir rašytojos istorijas skaito taip noriai, kad tiek pirmoji knyga – „Virpėjimas“, tiek antroji – „Laukimas“ – puikuojasi geriausiai parduodamų knygų sąrašų viršūnėse.
Pirmąją interviu dalį skaitykite čia.
Vilkolakiai – netradiciniai monstrai
Kalbant apie vilkolakius – ne kartą sakėte, kad vaikystėje buvote iš tiesų baili. Ypač bijojote monstrų. Tačiau vilkolakiai ir yra monstrai... Kodėl vilkolakiai, ne, pavyzdžiui, fėjos?
Nes fėjos jau yra aprašytos (juokiasi). Vilkolakiai yra ypatingi, mat iš tiesų jie nėra monstrai. Visose legendose aprašoma ta pati baimė prarasti savo esybę ir vadovautis tamsiausiais, juodžiausiais impulsais. Tačiau amerikiečiai būtent taip ir daro visą laiką.
Pagalvojau, kad tradicinis vilkolakis amerikiečiams daugiau nieko nebereiškia, taigi, norėjau pakalbėti apie identiteto praradimą, mat JAV tai nutinka labai dažnai. Ypač, kai žmonės pasensta ir praranda visus „kietus“ dalykus. Taigi, mano užduotis buvo vilkolakius aprašyti ne kaip buvimą monstru, o kaip išėjimą, pabėgimą. Perskaitę antrąją knygą jūs suprasite, kodėl Semas pasirinko būti vilku, ne žmogumi.
Maggie Stiefvater (Fotodiena.lt/Audrius Bagdonas)
O kaip skaitytojai ir gerbėjai vertina jūsų fėjų istorijas („Homicidal Faeries“)?
Jos išleistos kur kas mažesnės leidyklos, tad šias knygas gana sunku surasti. Dabar yra dvi knygos, tačiau norėjau, kad būtų trys, todėl tikiuosi prie jų dar sugrįžti.
Fėjų knygos kitokios nei vilkų knygos: jos tikrai magiškos, stebuklingos, pasakoja apie labai gilius ir mitologinius dalykus. Dalis manęs ilgisi rašymo apie fėjas, nes tai buvo tikrai mielas darbas ir žinių rinkimas knaisiojantis storiausiose enciklopedijose. Manau, kad fėjų knygas skaito visai kitokie žmonės nei vilkų knygas.
Ašaros yra puikus komplimentas
Ar rašydama „Virpėjimą“, „Laukimą“, trečiąją knygą paisėte aplinkinių nuomonės, patarimų, pasiūlymų ką nors keisti?
Visame pasaulyje yra gal keturi ar penki žmonės, kurie gali mane priversti pakeisti romaną. Pirmasis yra mano sesuo: ji visada skaito knygas pirmoji ir yra emocinis rodiklis. Jeigu ji perskaito ir sako: „taip, tai buvo gerai“, aš žinau, kad tai buvo nepakankamai gerai. Taigi, keičiu romaną stebėdama, kaip ji reaguoja. Jei nereaguoja, braukiu tas vietas lauk.
Dar turiu du partnerius kritikus, kurie taip pat rašytojai. Jie perskaito knygą, išnarsto ją po kaulelį ir parodo pirštu tas vietas, kurios jų neįtikina.
Tada knyga keliauja į mano redaktoriaus rankas, kuris irgi turi galimybę ką nors keisti, bet įprastai sako: „o, ši knyga puikiai parašyta“, nė nenutuokdamas, kad dar keli žmonės ją pamatė anksčiau.
Pačioje pabaigoje knygą duodu paskaityti savo sutuoktiniui. Jis tipišas vyrukas-skaitytojas, tad jeigu sako, kad kažkuri dalis jam buvo ypač įdomi, aš suprantu, kad sugebėjau jį „užkabinti“.
Maggie Stiefvater (Fotodiena.lt/Audrius Bagdonas)
„Virpėjimo“ pradžioje yra dedikacija seseriai su žodžiais „nes ji verkė“. Sesers ašaros yra rodiklis, kad tai – gerai parašyta?
Taip, tikrai taip. „Virpėjime“ yra viena scena, kurioje įvyksta automobilio avarija. Rašydama aš galvojau, kad tai liūdna scena ir niekas nenorės skaityti liūdnos knygos.
Tačiau kai skyrių perskaitė mano sesuo, ji raudodama pasakė: „Maggie, tu negali būti kambaryje dabar“. Ir tada aš supratau, kad knyga bus gera. Taigi, kai ji verkia, aš žinau, kad parašyta gerai.
Kaip jaučiatės žinodama, kad privertėte pusę pasaulio verkti?
Tai daro mane laiminga, nes aš jaunėju dėl skaitytojų ašarų. Man iš tikrųjų 80 metų (žodžius palydi raganiškas kvatojimas). Jei rimtai, man tai labai svarbu, nes tada, kai skaitytojai ateina ir sako, kad verkė pabaigoje, aš suprantu, kad juos paliečiau ir sujaudinau. Ašaros tikrai puikus komplimentas.
Aš pati niekada neverkiau nei žiūrėdama filmus, nei skaitydama knygas. Kai visi šluostydavosi ašaras, aš sakydavau „juk čia tik žaisda“. Ir įsivaizduokite mano nustebimą tada, kai aš perskaičiau romaną „Keliautojo laiku žmona“ ir pravirkau. Tai nebuvo šiaip sau verkšlenimas, tai buvo tikrų tikriausia rauda su pasikūkčiojimais.
Aš verkiau visą vakarą, mano vaikai pasislėpė po stalu su šunimis, o kai vyras paklausė, kodėl aš taip elgiuosi, pradėjau mėtyti į jį daiktus...
Maggie Stiefvater (Fotodiena.lt/Audrius Bagdonas)
Vyras sėkme nesistebi
Nepaisant to, kad ką tik išdavėte savo tikrąjį amžių, iš tiesų esate labai jauna – jums tik 28 metai, o jūsų knygos išleistos 32 kalbom. Kur jūsų sėkmės paslaptis?
Kaip ir sakiau, aš esu orientuota į tikslą. Be to, net būdama jauna visada žinojau, kad noriu būti rašytoja. Žinojau, net kokia rašytoja ir kokio žanro knygas noriu rašyti. O daugelis mano amžiaus žmonių vis dar nežino, ką norėtų daryti. Taigi, kaip gali sektis, kai tu nežinai, kur link eini?
Aš pamenu, kai sutikau savo būsimą vyrą, man buvo 18 metų. Ir tada aš jam pasakiau: „Nepaisant to, kad dabar esu vargšė istorijos studentė, vieną dieną aš būsiu turtinga ir gerai žinoma rašytoja. Todėl sprendimą turi priimti labai greitai“.
Ir dabar, kai aš jam sakau „o, žiūrėk, mes pardavėme knygos teises“, „o, žiūrėk, knygą išleis Vokietijoje ir Lietuvoje“, „o, žiūrėk, jie nori statyti filmą“, jis man atsako „tai puiku“. Ir kai aš jo paklausiau, kodėl jis nesistebi, jis man atsakė, kad aš jam pati seniai pasakiau, jog būsiu garsi (juokiasi). Taigi, greičiausiai man viskas pavyksta todėl, kad aš labai smarkiai tuo tikiu.
Esate kilusi iš mažo miestelio. Ar pasikeitė gyvenimas po to, kai tapote žvaigžde?
Gyvenimas mažame miestelyje yra beveik tas pats, kas buvimas žymiu: visi žino, kas tu esi, visi žino, ką tu dirbi ir kaip tu gyveni. Manau, būtų buvę daug sunkiau, jei būčiau gyvenusi dideliame mieste ir buvusi anonime, o po to staiga išgarsėčiau. Didelio šoko nebuvo. Tik dabar tikrai stebina ir šokiruoja tai, kad žmonės oro uostuose pribėga, nufotografuoja mane mobiliuoju ir vėl pabėga.
Bijo kuriamo filmo
Ne vienas rašytojas, kai nusprendžiama ekranizuoti jo knygą, pažiūrėjęs filmą sako: „ne, čia ne mano knyga, ne mano istorija, nenoriu turėti su tuo nieko bendro“. „Warner Brothers“ netrukus pristatys filmą pagal „Virpėjimą“, ar tikrai to norite?
Amerikoje ekranizuoti nusprendžiama labai daug knygų. Ir tikrai didelė dalis jų taip niekada ir netampa kino filmais. Taigi, kai aš pardaviau filmo kūrimo teises „Warner Brothers“, net negalvojau apie tai. Man tiesiog išrašė čekį ir aš buvau laiminga.
Tačiau dabar panašu, kad filmą jie tikrai pastatys. Ir dabar aš tikrai nervinuos: jie rašo scenarijų, bet aš negaliu jo pamatyti, jie leido man konsultuoti kino kūrėjus, tačiau mano žodžiai neturi lemiamo vaidmens. Į šį reikalą žvelgiu pesimistiškai ir nesu tikra, ar nebūsiu kaip tie rašytojai, kurie sako „neturiu su tuo nieko bendro“. Kryžiuoju pirštus, kd tik viskas būtų gerai. Labai keista, kai niekada apie tai negalvojau, o dabar darbai juda taip greitai ir jie tikrai pastatys filmą. Ir jis gali būti siaubingas... (rodo liūdną grimasą).
Į kokį filmą turėtų būti panašus jūsų filmas?
O, aš tikrai mėgstu daugybę filmų, statytų užsienio kalba. Ypač tuos, kuriuose sukuriama ypatinga atmosfera, kuriuose gražūs dialogai. Juk „Virpėjime“, būkime teisingi, nieko tokio nevyksta – ten svarbiausia atmosfera ir nuotaika.
Bandau galvoti apie tokius nuostabius filmus kaip „Šokoladas“. Net tada, kai nepameni, kas ten vyksta, tu prisimeni spalvas, kvapus, nuotaikas. Mano filmas galėtų būti panašus į šį. Arba į seną seną filmą „The Black Stallion“ (1979 m.). Tačiau ar filmas bus toks? Sunku tikėtis (juokiasi).
