Pasibaigus įvairiems karštligiškiems projektams dirigentas Modestas Pitrėnas lengviau atsipūtė, tačiau dabartinė kultūros situacija Lietuvos menininkams visiškai atsipalaiduoti neleidžia.
Tūkstantmečio ženklai
– Kokiomis nuotaikomis pasitikote Lietuvos tūkstantmetį ir „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ minėjimą? – „Balsas.lt“ pasiteiravo vieno pagrindinių projekto „Triumfo arka“ veidų.
– Darbingomis. Šie minėjimai nereiškia nieko daugiau, nei kad turime labai gražų paveldą. Tačiau įvykių centre yra tą paveldą kuriantis žmogus. Pavyzdžiui, projektas „Triumfo arka“ su dideliais talentais ir asmenybėm. Taip pat nuolat atsklindančios naujienos, kad mūsiškiai puikiai pasirodė užsienyje, Vakaruose. Jie ten ne tik pritampa, bet ir dažnai ryškiau šviečia nei vietiniai muzikai. Londone knibždėte knibžda gerai užsirekomendavusių menininkų iš Lietuvos.
Vilniaus, kaip kultūros sostinės, tikslas – juos trumpam parsivežti, kad galėtume pamatyti, kokie jie stiprūs, kad kiekvienas norintis gali to pasiekti. Visa tai man yra tūkstantmečio ženklai, tam tikras simbolis, kad esame stiprūs, kad esame, kaip čia deklaruoja... Drąsūs... „Drąsūs, stiprūs, vikrūs...“
O visi tie politiniai kultūros sostinės įvykiai ir tas šiupinys, kuris dabar verdamas iš politikos ir finansų, nenustelbs to, ką neša pati idėja.
Kultūros vėliava
– Matyt, jūs taip pat esate kurio nors kultūros sostinės projekto dalis. Kai kurie menininkai visoje šioje situacijoje jaučiasi įkaitais?
– Esu tik vieno projekto dalis. Įkaitas – gan stiprus žodis... Tačiau prasidėjus projektui iš tikrųjų sudėtinga dabar jį bandyti koreguoti. Dėl to dažniausiai kenčia kokybė – tiek vaizdinė, tiek garsinė. Tokiu būdu mes galime atsidurti tam tikroje nemalonioje situacijoje. Tačiau tikiuosi, kad projektas, kuriame dalyvausiu, labai nenukentės. Žinoma, turėsime karpyti honorarus, kažkiek susispausti... Kitaip sakant, vėl dar kartą pasakyti, kad esame už tėvynę, kad teks pakentėti dar truputį...
Yra kviečiami solistai iš užsienio ir jiems aiškinti apie tam tikras, kad ir globalias problemas, nėra malonu. Jei mes jau apsiėmėm nešti kultūros vėliavą Europos mastu, neškime ją aukštai iškėlę ir oriai. Kalbu patetiškai, bet iš tiesų tai turi prasmę, nes jei bandysim plaktis rimbais nugaras – iš to nieko gero. Kitų neapspjausim. Greičiau apsispjausim patys.
Nežiūrime į tą pačią pusę
– Kiek šią situaciją paveikė globali krizė ir kiek lietuviška specifika?
– Lietuviai nesusikalba todėl, jog vienas į kitą žiūrime kaip į potencialų konkurentą, o kalbant vakarietiškai, nežiūrime į tą pačią pusę. Vakaruose, jei darai kažkokį projektą, visi komponentai, visi partneriai, visos sudedamosios dalys juda kryptingai ir siekia padaryti gerą produktą. Pas mus atsiranda toks lietuviškas skepsis. Neretas perkreipęs ūsą šiepiasi: „Daryk, daryk, o aš pasižiūrėsiu, truputį pakritikuosiu...“ Dėl to nematau kažkokių krizės padarinių. Manau, kad tai greičiau mentalitetas, kuris susiformavo gyvenant tarp didelių valstybių. Galbūt įgijom nevisavertiškumo kompleksą ir visą laiką turime save pagraužti, jog esam maži, menki ir dėl to turime save pastatyti į vietą.
Neseniai grįžau iš Rygos, mačiau jų krizės padarinius gal dešimt kartų didesnius nei pas mus. Tai labai gilūs pamatiniai reiškiniai, kurie griauna visą jų kultūros laivą ir leidžia jam svyruoti. Krizė tokia gili, jog žmonėms koncertinėse įstaigose pasakoma: „Turite dvi galimybes – atleisti trečdalį darbuotojų arba trečdaliu susimažinti atlyginimus. Rinkitės patys.“ Padėtis be išeities. Pavyzdžiui, Latvijos nacionalinė opera užsidaro mėnesiui nemokamų atostogų. Tai beprecedentis atvejis.
Tad Lietuvoje tokių dalykų tikrai nėra. Mes dar bandom kelti galvas ir piktintis atlyginimų mažinimu. Ponai, tai, kas darosi už sienos, yra daug baisiau. Žmonių beviltiški, pilki veidai ir tuščios akys kalba daug daugiau nei mūsų išdidumas, bandymas pasipuikuoti vienas prieš kitą ir pakramsnoti lietuviško nacionalinio patiekalo – tai yra kito lietuvio.
Todėl šiuo atveju reikėtų tas emocijas padėti į šalį ir žiūrėti į viską labai pragmatiškai. Teks iškentėti šį laikotarpį. Kitos išeities nematau.
Aisbergo viršūnė
– Ką šiuo metu repetuojate?
– Tai, kas vyksta dabar, galiu pavadinti ramiu periodu mano gyvenime, karjeroje... Pastatymai Nacionalinėje operoje, virtinė visokių naujametinių, karštligiškų projektų baigėsi. Atėjo normalus rutininis, bet jokiu būdu nenuobodus darbo ritmas, kuris mane labai tenkina. Pirmą pusmetį iki Naujųjų galvojau, kad patrūksiu. Labai intensyviai laksčiau tarp visų Lietuvos ir Europos koncertinių institucijų, todėl truputį pervargau.
Šiuo metu liko tik Operos ir baleto teatro repertuariniai spektakliai, kaip antai šią savaitę diriguojama „Salomėja“. Taip pat stabilus darbas su žaviu Kauno miesto simfoniniu orkestru. Kaip jau minėjau, praeitą savaitę buvo labai šaunios gastrolės su Latvijos nacionaliniu orkestru Rygoje. Pristatėm ypatingą programą – sudėtingą rusų klasiką. Susirinko sausakimša salė, krizės akivaizdoje – stovinti, šaukianti publika. Pajutau kažką tokio pasiilgto ir netipiško šiai situacijai. Aišku, ir toliau bus eksploatuojamas „Triumfo arkos“ vardas. Jis įgaus kitokį atspalvį, kadangi iškeliaus iš televizijos studijos, kad būtų parodytas Lietuvos didžiųjų miestų gyventojams.
Balandžio pirmoje dekadoje ruošiamas koncertų ciklas, savotiškas „Triumfo arkos“ sugrįžimas į arenas Klaipėdoje, Panevėžyje, Kaune ir Vilniuje. Taip pat bus ir kitų komercinių projektų, kurie bus daugiau populiarūs ir labiau matomi.
Kalbant apie „Triumfo arką“, turiu įdomų pastebėjimą, jog tai, ką matė žiūrovas, yra savotiška aisbergo viršūnė, parodyta per televiziją. Tuo tarpu visas ledkalnis liko po vandeniu. Darbas, kurį dariau kartu su Kauno miesto simfoniniu orkestru kaip prievolę, kaip pareigą, kaip misiją... Tai buvo vizualiai aktyvus ir ganėtinai populiarus produktas. Dėl to visiems pasirodė, kad staiga pradėjau dirbti. Nors iki „Triumfo arkos“ veiklos buvo ne ką mažiau.
Gatvės žvirbliai ir turgaus prekeiviai
– Gal tada reikėtų sukurti realybės šou ir rodyti operos žvaigždžių kasdienybę?
– Absoliučiai. Tai būtų iš tiesų įdomu, nes dar Federico Fellini sukūrė savu laiku garsųjį filmą „Orkestro repeticija“ („Prova d`orchestra“). Jame režisierius parodė, kokie yra orkestro ir dirigento, muzikantų tarpusavio santykiai. Santykiai su muzika, su profesija, profesinės etikos dalykai. Šis žanras yra tikrai vertas realybės šou.
Beje, internete yra „Triumfo arkos“ repeticijų vaizdų, kurie kartais gali būti įdomesni nei koncertiniai įrašai. Darbo proceso metu įvyksta daug visokių niuansų, peripetijų, aštrumų, galbūt konfliktų ir žmogiškų atsivėrimų. Jie būtent ir vyksta repetavimo metu. O koncertas – tai galutinio, nušlifuoto produkto prezentacija.
– Ar naujosios operos žvaigždės, užgimusios „Triumfo arkos“ metu, galėtų būti įdomios ir kitų šalių žiūrovams?
– Manau, kad taip. Pasakysiu banaliai, bet muzika yra tarptautinė kalba, kuriai nereikia vertėjo. Pavyzdžiui, vasario 18 dieną „Triumfo arkos“ projekto dalyviai išvyksta į Minską, Baltarusiją, ir manau, kad susirinkusiai publikai turėtų patikti. Juolab kad jie ir patys rengia daug įspūdingų festivalių analogų neturinčiose salėse. Tame pačiame Vitebske jų bazaras yra iš tiesų kažkas nepaprasto. Tokių techninių galimybių ne visi turi net Vakarų Europoje.
– Gal žinote kažkokių panašių projektų į „Triumfo arką“ kitose šalyse?
– Rytų Europoje ir iki Uralo mes buvome pirma kregždė. Esu girdėjęs, kad Italijoje kažkas panašaus yra. Žinoma, ten rimtoji operinė kultūra labai integruota į populiariąją arba yra tiek persipynusios, kad tapo vos ne liaudies muzika. Tos pačios neapolietiškos dainos dainuojamos operose. Savaime toks projektas nesukelia tokios kontroversijos.
Italijoje gatvės žvirbliai ant tvorų čirškia operines melodijas, turguje pardavėjai švilpauja žymias operų arijas.
Į šį projektą reagavo ir kitos valstybės ir įdėmiai žiūrėjo. Nors negaliu garantuoti, bet manau, kad Lietuvos televizija prie šio projekto turėtų grįžti.
– Ar atsiras tiek daug tokio paties ryškumo naujų atlikėjų?
– Atsiras. Aišku, kad Lietuva yra nedidelė valstybė, bet taip pat aišku, jog ji pilna talentų. Dar mane guodžia mintis, kad „Triumfo arka“ užgimė labai spontaniškai ir greitai. Per dvi savaites suformuluoti projekto koncepciją buvo labai sunkus ir drąsus žingsnis. Atranka buvo karštligiška, daugelis norinčiųjų apie tai nesužinojo. Paskleidus informaciją šiek tiek anksčiau ir projektui pradėjus ruoštis prieš porą mėnesių, ir provincija, ir Lietuvos muzikos akademija galėtų mums daug ką pasiūlyti.
Rezistencinis mentalitetas
– Savo profesinėje veikloje jūs taip pat derinate įvairius žanrus...
– Visų pirma norėčiau pabrėžti, kad nėra rimtų ir nerimtų žanrų. Tai – stereotipai, kurie mūsų smegenų žievėje gula su tam tikra muzikine patirtimi arba nepatirtimi. Yra tik blogas muzikantas arba geras muzikantas. Bet kokio sluoksniavimo nepripažįstu ir stengiuosi jautriai bei profesionaliai įsiklausyti į kiekvieną atliekamą kūrinį, ar jis būtų komerciškai apsimokantis, ar ne.
Suprantama, kad Gustavo Malerio simfonijos atlikimą, kuriam reikalingas atitinkamas grojimas, dirigavimas, patirtis ir talentas, sunku lyginti su kokia nors popdainos aranžuote.
Tačiau gerai, kai popmuzikoje surandi tai, kas kalba šiuolaikiniam žmogui, kas užkabina paprastą gatvės praeivį.
Niekada nereikia sakyti, kad tai yra lengva, tai išeina, tai paprasta ir primityvu. Viskas, kas primityvu, gali būti ir genialu, kaip pasirodo, po dviejų šimtų metų klausant Volfgango Amadėjaus Mocarto. Kažkam jis buvo primityvus, o atmintyje išliko kaip didis kompozitorius. Arba bitlų daina „Hey Jude“ – ta melodija... a la la la la la... Kas ten tėra? Oktava – daugiau nieko.
Svarbiausia, kad žmogus muzikoje surastų save.
– Kai bendro koncerto metu su vokiečių grupe „Scorpions“ jūsų diriguojamas Kauno miesto simfoninis orkestras užgrojo seną rusų dainą „Podmoskovnyje vecera“, kai kurie žmonės pradėjo švilpti...
– Manau, kad tos dainos atlikimas buvo „Skorpions“ rinkodaros triukas. Tie specialiai aranžuoti kūriniai skambėjo tam, kad Rytai atpažintų savo melodijas, savo kultūros dalį jų muzikoje. Vyrai šiuo atveju pamanė, kad melodija kažkiek gali žaisti ir kabinti. Dalį žmonių galbūt ir kabino, bet, kaip pasirodė, mūsų rezistencinis mentalitetas vis dar gyvas ir besiginantis, net nuo vargšės rusiškos, nuvalkiotos melodijos. Tačiau nemanau, kad tai buvo kažkas blogo. Juo labiau kad jos įterpimas atliktas profesionaliai. Tad tragedija neįvyko, tiesiog Vokietijos roko žvaigždės ne iki galo pajuto mūsų gyvenimo pulsą.
– Ačiū už pokalbį!
