Klasikinės muzikos sensacija vadinamas 22-ejų metų pianistas Miroslavas Kultyševas iš Rusijos pirmąjį koncertą Lietuvoje skyrė uostamiesčio publikai. Kovo 12 d. Klaipėdos koncertų salėje jis atliko vieną sudėtingiausių kūrinių fortepijoninės muzikos istorijoje – Ferenco Listo „Dvylika transcendentinių etiudų“.
Prieš pasirodymą svečias susitiko su studentais, dėstytojais bei spaudos atstovais Klaipėdos universiteto Koncertų salėje. Garsųjį pianistą kalbino jo kolega, koncertus Lietuvoje organizuojančios VšĮ „Naujoji muzikų karta“ vadovas Kasparas Uinskas, uždavė klausimų ir į susitikimą atėjusieji klaipėdiečiai.
- Kam reikėtų dėkoti, kad jūs tapote pianistu?
- Manau, kad tai atsitiktinumas. Penkerių metų mane tėvai atvedė į muzikos mokyklą, ir man muzika patiko.
- Praėjusiais metais tapote Maskvoje vykusio XIII tarptautinio P. Čaikovskio konkurso nugalėtoju. Šis laimėjimas jums atvėrė duris į garsiausias pasaulio scenas, koncertavote Vienos „Musikverein“, „Montreux“ festivalio, Zalcburgo „Mozarteum“, Maskvos konservatorijos ir Sankt Peterburgo filharmonijos salėse. Šiais metais kartu su orkestru jūs pasirodėte Pietų Korėjoje ir Japonijoje. Kaip pasikeitė gyvenimas po laimėjimo konkurse?
- Pasikeitė koncertų grafikas. Dabar mano gyvenime daugiau gastrolių ir koncertų. Asmeniškai man šis laimėjimas įtakos neturėjo, nepasikeitė nei mano charakteris, nei vertybės.
- Daugeliui atlikėjų prestižiniai konkursai tampa tarsi gyvenimo tikslu. Jie daug dirba, kad jį pasiektų, tačiau pasiekę – tarsi perdega, neranda, kuo užpildyti staiga atsiradusią tuštumą. Kaip jūs įveikėte šią būseną?
- Tiesa, jog egzistuoja tokia problema. Ir aš žinau daug pavyzdžių. Receptas, kaip išvengti pokonkursinės depresijos – netapatinti konkurso su gyvenimo tikslu. Konkursas yra svarbus, bet ne svarbiausias dalykas atlikėjo gyvenime. Jis yra tarsi liftas į muzikinį gyvenimą. Tik išlipus iš jo prasideda patys didžiausi sunkumai.
- Iki XX a. antrosios pusės žmonės daugiau domėjosi klasikine muzika, dažniau lankėsi koncertuose. Šiandien publika – kitokia. Ką jums svarbu perduoti jai, koks jūsų skambinimo tikslas?
- Aš grodamas orientuojuosi pirmiausiai į tą auditoriją, kuri yra pasiruošusi priimti mano atliekamą muziką. Viliuosi, kad klausytojai į mano koncertus ateina ne pailsėti ar pareigą atlikti, o priimti muzikos kūrinį intelektualiai, mąstyti per koncertą.
- Kiekvieno muziko gyvenime galima išskirti tam tikrus etapus. Kokiame etape pats jaučiatės?
- Žinoma, Amerikos neatrasiu, tačiau muziko gyvenimas – nuolatinis tobulėjimas. Dar tiek daug nesugrotos muzikos! O keliai tik du – į priekį arba atgal. Ėjimas atgal yra regresas. Tad pasirinkimo neturiu, tik į priekį.
- Kaip suvokiate kelią į tobulybę?
- Gyvenimas yra nuolatinis bangavimas, kuris, deja, nuo mūsų nepriklauso.
- Mūsų gyvenimas nuolat keičiasi. Šiandien gyvename globalizacijos, technokratijos amžiuje, išgyvename popkultūros sprogimą. Kaip jūs jaučiatės, grodamas prieš keletą šimtų metų parašytą muziką?
- Mėgstu cituoti posakį, jog laikų nepasirinksi, juose gyvename ir mirštame. Aš nemanau, kad kultūra šiuo metu išgyvena dekadansą. Atvirkščiai – yra tiek daug labai gerų muzikų, kad sunku pasirinkti, ko klausyti. Iš kur sužinoti, kas yra tikrieji dvasiniai lyderiai šiais laikais?
Klasikinė muzika, parašyta prieš keletą šimtų metų, yra tokia didinga, kad ją sunku išsemti. Žinoma, jos kūrėjai yra ant aukščiausio pjedestalo, tačiau muzika gyva tik atlikėjų dėka. Kiekvienas atlikėjas groja taip, kaip girdi, ir praturtina tai, kas parašyta savo laikmečio patirtimi.
- Mes visi gyvename šiandien ir nesusimąstome apie amžinybę. Kaip jums atrodo, ar po kelių šimtų metų žmonėms muzika dar bus reikalinga?
- Nežinau. Sunku pasakyti, kas bus rytoj. Duok Dieve, kad poreikis muzikai išliktų. Žinau tik viena, jog muzikos niekas jums nepateiks ant padėklo. Ją kiekvienas individas turi atrasti pats. Taip sakant, kiekvienam – savo.
- Kokia muzika jums imponuoja?
- Atsakydamas į šį klausimą turėčiau atskirti save kaip klausytoją ir kaip atlikėją. Klausausi aš pačios įvairiausios muzikos nuo grigališkųjų choralų iki šių dienų. O skambinti man artimiausia XIX a., XIX-XX a. sandūros romantinė muzika. Pirmas kompozitorius, kurio muziką labiausiai pamilau, buvo Šopenas. Grojau jo muzikos tiek daug, kad net per daug. Todėl dabar esu nuo jo šiek tiek atitolęs.
Listas man atrodo nepakankamai vertinamas. Jo kūrybą vadina virtuoziška šį terminą vartojant kaip paviršutiniškumo sinonimą. Pasirinkdamas savo koncertinei programai šio kompozitoriaus „Dvylika transcendentinių etiudų“ noriu reabilituoti šį muziką, atverti klausytojams jo kūrybos gelmę. Šie etiudai yra stambios formos, labai filosofiški ir peržengia etiudo rėmus. Todėl jie labai retai atliekami.
- Kiek man žinoma, Lietuvoje vieno koncerto metu šis kūrinys atliekamas pirmą kartą. Paskutinis klausimas: ko palinkėtumėte klasikinės muzikos klausytojams ir jauniesiems atlikėjams?
- Klausytojams linkiu kuo daugiau gerų, įdomių, įvairių atlikėjų iš skirtingų pasaulio šalių koncertų Klaipėdoje, Vilniuje ir kitur Lietuvoje.
O jauniesiems atlikėjams linkiu gerai pagalvoti, ar jie iš tikrųjų patys nori eiti muzikos keliu, ar tik vykdo kieno nors užgaidą. Šiandien klasikinės muzikos atlikėjų yra perprodukcija, tad iškyla tik patys geriausi. Žinoma, mokėjimas groti yra labai gerai. Tačiau šiais laikais muzikavimui namuose dažniausiai nelieka laiko.
O svarbiausia, ko linkiu tiek klausytojams, tiek atlikėjams – mylėti muziką.
Kalbino Jurga Petronytė
