Neseniai paaiškėjo, kad kitąmet vyksiančioje 53-iojoje Venecijos (Italija) bienalėje Lietuvos šiuolaikiniam menui atstovaus pasaulyje pripažintas menininkas Žilvinas Kempinas. Jis pristatys instaliaciją „Tūba“.
Iš Plungės kilęs ir šiuo metu Niujorke gyvenantis menininkas surengė ne vieną parodą JAV ir Europoje. Tačiau gimtasis kraštas nepradingo iš Ž.Kempino akiračio. Retsykiais jis užsuka ir čia su naujomis idėjomis bei darbais.
Ž. Kempinas (LŽ nuotr.)
Vis garsesnės pažintys.
- Kaip atsidūrei Niujorke?
- Atvykau 1997 gruodį. Ši kelionė buvo iš dalies finansuota „Westerly Trust“, labdaringos organizacijos Londone, remiančios jaunus lietuvių menininkus. Jos steigėja ir atstovė Lietuvoje Margo Maxwell Macdonald nusprendė, kad man reikėtų susipažinti su Niujorko kultūriniu gyvenimu. Atvykęs įstojau į „Hunter College City Univercity of New York“. Čia jau buvo mokęsi mano bendrakursiai iš Vilniaus dailės akademijos Aidas Bareikis, Julius Ludavičius, Ieva Martinaitytė tebesimokė.
- Kokia aplinka tave supa šiame mieste?
- Jau šešerius metus gyvenu toje pačioje vietoje Viršutiniame Vestsaide, Manhetene. Turiu nedidelį butuką, pro kurio langus atsiveria Centrinis parkas. Gyvenu su žmona Angela, auginame du sūnus. Vyresnysis Andrius dabar yra pusketvirtų metų, mažajam Mantui ką tik sukako dveji. Kadangi Angela yra japonė, vaikai turi ir japoniškus vardus - Tomohiro ir Isamu. Šeimą sukūrėme prieš penkerius metus.
Šiais metais Niujorke praleidau nedaug laiko, nes pusmetį gyvenome Prancūzijoje. Paskui teko instaliuoti darbus Italijoje, San Franciske (JAV), vykti į Vieną (Austrija).
- Su kokiais žmonėmis kasdien bendraujate? Ar susitinkate su lietuviais Niujorke?
- Pastebėjau, kad kuo toliau, tuo dažniau tenka susipažinti ir dirbti su vis rimtesniais profesionalais. Tai ypač malonu. Su lietuviais draugais susitinkame daugiausia per gimtadienius arba parodų atidarymą. Lietuvių Niujorke nedaug. Ir dar mažiau tų, su kuriais sieja bendri interesai.
Menas turi vienyti
- Su kuriais Lietuvos menininkais varžeisi konkurse dėl galimybės atstovauti šaliai bienalėje?
- Nežinau, kas buvo varžovai. Pagrindinį konkurentą sužinojau vėliau - tai Artūro Railos ir Anderso Kreugerio projektas. Artūras yra mano senas bičiulis, puikus menininkas, todėl nebūtų buvę apmaudu jam pralaimėti...
- Ar projektas atsirado savaime, ar buvo kuriamas specialiai konkursui?
- „Tūba“ nebuvo specialiai siejama su Venecijos bienale. Kai pernai man buvo įteiktas Alexanderio Calderio fondo prizas, jo direktorius Sandy Roweris man sakė, kad turėčiau tapti Lietuvos atstovu kitoje bienalėje. Pasakyta buvo šypsantis, taigi aš per daug apie tai ir negalvojau... Bet vieną dieną su manimi susipažinti atvyko „Vartų“ galerijos atstovė Laura Rutkutė ir kolekcininkė Danutė Krikštopaitytė-Mallart. Jos pasiūlė pateikti paraišką Venecijos bienalei. Trumpai pasvarstęs neįžvelgiau jokių priežasčių, dėl kurių turėčiau atsisakyti kvietimo. Vis dėlto nesitikėjau, kad Lietuva pasirinks šį darbą, nes jis - abstraktus. Kita vertus, tai toks kūrinys, kurį reikia patirti fiziškai - vaikštant šalia, būnant jame. Jo nenufilmuosi ir neperteiksi nuotraukomis, nes mano darbai skirti juslinei patirčiai. Jie egzistuoja patys sau. Dėl to nesitikėjau, kad Lietuva ryšis pasirinkti kūrinį, neturintį akivaizdžių tautinių ypatumų. Tokiai mažai šaliai nacionalinis klausimas yra opus. Malonu, kad man parodytas šitoks pasitikėjimas.
- Kodėl, tavo manymu, pasirinktas šis projektas?
- Jei mano darbas būtų atmestas, kaip tikras lietuvis paaiškinčiau visas nepalankias aplinkybes! Kadangi jis patvirtintas, jaučiuosi tiesiog dėkingas ir nenorėčiau nieko komentuoti. Galiu tik patikinti, kad už mane balsavusių žmonių sprendimą palaiko visi kuratoriai, su kuriais man yra tekę dirbti.
Mano metodas - paprastumas
- Projektui įgyvendinti Venecijoje bus skirta pusė milijono litų. Kuo būsima instaliacija skirsis nuo rodytos "Atelier Calder" Prancūzijoje? Didesni parametrai, kitos medžiagos?..
- Beveik visa ši suma bus skirta patalpų Venecijoje nuomai, paviljono reklamai per visus keturis mėnesius. Paties kūrinio gamyba kainuoja palyginti nedaug. Niekas jame nesikeis, nes pirminės geometrinės formos ir paprastos priemonės yra mano strategija. Tačiau siekdamas darbo kokybės, pasitelksiu „auksarankį“ meistrą iš Niujorko Arūną Aniūkštį. Objektas galbūt taps truputį ilgesnis, priklausys nuo ekspozicijos erdvės.
Beje, Venecijos bienalei taip pat turėsime papildomų lėšų. Žinomi Europos kolekcininkai Alainas ir Danutė Krikštopaitytė-Mallart ketina nuomoti patalpas, kuriose vyks Lietuvos paviljono svečių priėmimai ir kiti susitikimai. Taip pat mano galerija Niujorke „Spencer Brownstone gallery“ prisidės informacijos, reklamos sklaida bei pinigais.
- Kaip apibūdintum savo darbą? Kokia jo idėja?
- Kiekvienas naujas darbas visada kyla iš ankstesnio. Yra tam tikra seka. Žvelgiant iš šalies, darbai atrodo skirtingi, išbaigti ir nesisiejantys. Tačiau pačiam menininkui visa yra tik vientisas darbo procesas. Nieko baigtinio. Naujas kūrinys tėra tik dar vienas žingsnelis į priekį.
Trumpai
Ž.Kempinas (g.1969 m.) šiuo metu yra vienas sparčiausiai tarptautinėje arenoje kylančių Lietuvos menininkų. 2007 m. žurnalas „Art Review Magazine“ pristatė kūrėją kaip vieną iš 25 ateities menininkų, kuriuos būtina žinoti. Tais pačiais metais jis pelnė prestižinį A.Calderio apdovanojimą. Nuo 2002 m. menininkas gyvena Niujorke ir yra surengęs parodų „Spencer Brownstone“ galerijoje, pristatė savo instaliacijas Šiuolaikinio meno centre Niujorke, Paryžiuje, Vilniuje. Šiuo metu jo darbai yra eksponuojami San Francisko šiuolaikinio meno muziejuje, taip pat Italijoje, Prancūzijoje. Spalio mėnesį jis pakviestas dalyvauti parodoje Pietų Korėjoje, spalio 30 d. atidarys didelę personalinę parodą Vienoje, o 2009 m. pradžioje Ž.Kempinas dalyvaus projekte „Immediate Future“ Švedijoje.
