Laisvajame universitete (LUNI) yra diskutuojama pačiomis įvairiausiomis temomis.
Nevengiama ir aštrių, politiškai „jautrių“ temų. Šį antradienį, rugsėjo 29 d., du istorikai – Domininkas Burba ir Mindaugas Pocius – moderuos LUNI diskusiją, per kurią bandysime išsiaiškinti, ar mūsų šalyje įmanoma nepolitizuota istorija.
D. Burba – istorikas, VDU doktorantas, NK95 narys, laisvalaikiu besidomintis šiandienos Lietuvos istorine sąmone bei dabartinės Lietuvos istoriografija, – teigia, jog aiškios ribos tarp politikos ir istorijos nėra, nes esantys valdžioje dažnai naudojasi istorijos mokslu subjektyviai priderindami visuotinai „tinkamą“ istorijos refleksiją prie savo vykdomos politikos.
Kaip argumentą lektorius pateikia keletą faktų: XX a. pabaigoje valdant konservatoriams buvo beveik įteisintas 1941 m. birželio 23 d. sukilimo aktas, skelbiąs nepriklausomybę, o Grūto parkas vos nebuvo uždraustas kaip sovietinės nostalgijos šaltinis. Viena iš priežasčių, kodėl taip atsitinka, lektorius nurodo finansinę istorijos mokslininkų priklausomybę nuo valdžios – nesant alternatyvių finansavimo būdų, istorikų institucijos yra finansuojamos iš valstybės biudžeto. Sunku atsitraukti nuo politikos ypač tam istorikui, kuris tyrinėja neseniai vykusius įvykius. Toks istorikas, lektoriaus nuomone, privalo paklusti valdžios valiai ir „tinkamai“ interpretuoti istorinius įvykius. Nors oficialios cenzūros mūsų šalyje nėra, tačiau lektorius mano, jog nėra ir pakankamo pliuralizmo, ypač kalbant apie naujausiųjų laikų istoriją. Pasak D. Burbos, šiandien vėl stengiamasi perrašyti istoriją bei grasinama kalėjimu už netinkamą istorijos interpretaciją.
M. Pocius – Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotojas, rašęs disertaciją apie partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje 1944-1955 m., – kelia daugybę klausimų, į kuriuos šiandien itin sunku atsakyti. Kodėl oficialioji Lietuvos istorijos politika formavo vienpusišką antisovietinio pasipriešinimo istorijos sampratą? Kodėl oficialioji istoriografija sąmoningai pasirinko kolektyvinės amnezijos strategiją ir istoriniame diskurse vengia prisiminti tam tikrus skausmingus įvykius? Koks tokios „kolektyvinės amnezijos strategijos“ rezultatas? Pranešėjas kviečia pasvarstyti, kada mes priimsime pasipriešinimo istoriją tokią, kokia ji buvo – su visais jos šlovingais ir gėdingais puslapiais, pergalėmis ir pralaimėjimais, žygdarbiais ir niekšybėmis? Lektorius užduoda retorinį klausimą: Ar pritartume teiginiui: „Partizanai yra herojai, ir jokių šnekų čia negali būti. Kiekvienas, kas kalba kitaip, kalba... antivalstybiškai“?
LUNI kviečia paklibinti 20 metų statyto sakralizuotos, dogmatiškos ir vienpusiškai vertinamos istorijos rūmo pamatus ir įsileisti truputį kritinio mąstymo į mūsų smegenis, surambėjusias nuo 20 metų skelbiamos „vienintelės teisingos istorijos“ versijos.
Laisvasis universitetas – tai nevalstybinis ir neprivatus savišvietos tinklas, paremtas tik žmonių iniciatyva ir noru, kad abejinga ir susvetimėjusi visuomenė taptų jaukia bendruomene. Tai iniciatyva, kuri skatina žmones burtis ir kalbėtis apie įdomius bei svarbius dalykus, užimti ne pasyvaus visuomenės įvykių stebėtojo, o sąmoningo, drąsaus dalyvio, turinčio tvirtą nuomonę, vaidmenį. Tai keliaujantis universitetas be rūmų, kurio dalimi gali tapti kiekvienas(a), to norintis. Čia lektorius ir studentas gali nesunkiai apsikeisti vietomis, čia toleruojama kiekviena argumentuota nuomonė. Įėjimas visada laisvas.
Diskusija apie tai, ar įmanoma nepolitizuota istorija, vyks rugsėjo 29 d., antradienį, 18 val., „Kultflux“ platformoje, Neries krantinėje, prie Mindaugo tilto, Vilniuje.
Daugiau informacijos galite rasti svetainėje www.luni.lt.
