„Esame labai demokratiški ir decentralizuoti“, – teigia Norvegijos kino instituto Tarptautinių ryšių departamento direktorius Janas Erikas Holstas.
Tokiais žodžiais jis pristatė savo šalies kinematografą.
Norvegijoje kasmet yra sukuriama iki dvidešimties vaidybinių juostų, šalyje yra daugiau nei 340 oficialiai užsiregistravusių režisierių. Bilietų pardavimo skaičiai į nacionalinių filmų peržiūras yra aukščiausi per pastaruosius du dešimtmečius ir sudaro 22 proc. visos kino rinkos.
Tai perversmas Norvegijos kine ar tik gerai subalansuota nacionalinio kino politika?
Keletas klausimų Norvegijos kino instituto Tarptautinių ryšių departamento direktoriui J. E. Holstui.
Šiaurės šalių kino forume „Scanorama“ lankotės jau ne pirmą kartą, palaikydamas jo idėją informuoti mūsų šalies žiūrovus apie skandinavų kiną. Kodėl yra svarbu pristatyti Norvegijos šiuolaikinį kinematografą tokioje nedidelėje šalyje kaip Lietuva?
Pagrindinė priežastis ta, kad Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje labai domimasi šiaurės šalių kultūra. Produktyviausias laikotarpis buvo dvidešimtaisiais, kada tarp Skandinavijos tautų užsimezgė intensyvūs prekybiniai ryšiai, ekonomika labai sparčiai vystėsi. Tai žinoma, kėlė Baltijos šalių susidomėjimą.
Pirmoji Šiaurės šalių kultūros savaitė Lietuvoje buvo surengta 1991 metais. Sulaukę teigiamų atsiliepimų nusprendėme veiklą pratęsti, pristatėme ir norvegiškus filmus. Tai nėra vien tik mūsų iniciatyva – greičiau dvišalis bendradarbiavimas ne tik kino platinimo, bet ir kūrybos srityje.
Pavyzdžiui, praėjusiais metais Norvegijos ir Lietuvos kinematografininkai kartu kūrė vaidybinę juostą „Ledinis bučinys“. Dalyvavo dvi kino kompanijos: Norvegijai atstovavo „Filmhuset Produksjoner AS“, o Lietuvai – „Baltijos Filmų Grupė“.
Juostos autorius – garsus norvegų kino režisierius Knutas Erikas Jensenas.
Filmavimo vieta buvo pasirinktas Vilnius, nes jis puikai tinka atkurti penktojo dešimtmečio atmosferą Maskvoje. Tikimės premjerą surengti vasario mėnesį, tarptautiniame Berlyno kino festivalyje. Svarbu filmą parodyti pirmiausia A kategorijos festivalyje, o kitąmet jis turbūt bus įtrauktas ir į „Scanoramos“ programą.
Žymių režisierių vardai kino industrijoje dažnai naudojami it kultūriniai simboliai, ženklinantys tam tikros šalies kinematografo specifiką, jo raidą, bruožus. Švedų kino legenda yra Ingmaras Bergmanas, danų – Larsas von Trieras, suomių – Aki Kaurismaki. Kokie vardai galėtų charakterizuoti Norvegijos kinematografą?
Mes turime Liv Ulman, tačiau daugelis žmonių galvoja, kad ji yra švedė. Taip pat ji dažniau atpažįstama kaip aktorė, o ne režisierė.
Be jos, režisierius Bentas Hameris šiuo metu yra įdomiausias ir žymiausias ne tik Norvegijoje, bet ir užsienyje. Jis debiutavo 1995-aisiais, kuomet pristatė vaidybinį filmą „Kiaušiniai“, kuriame pasakojama apie du į pensiją išėjusius brolius, gyvenančius tipiškame Norvegijos kaime. Pasakojama istorija yra tokia tragikomiška, kad iškart atkreipė tiek kritikų, tiek žiūrovų dėmesį.
2003-aisiais jo sukurtos „Virtuvės istorijos“ laimėjo pagrindinį apdovanojimą Kanų kino festivalio režisierių dviejų savaičių programoje. Dabar režisierius yra nuolat kviečiamas dalyvauti tarptautiniuose kino festivaliuose.
Su jo kūryba netrukus galės susipažinti Lotynų Amerikos žiūrovai. B. Hamerio naujausias darbas „O. Hortenas“ jau parduotas Jungtinių Amerikos Valstijų kino platintojams.
Tad kuomet kalbama apie Aki Kaurismaki ar Larsą von Trierą, manau, galime drąsiai minėti Bentą Hamerį. Kita vertus, Norvegija yra labai demokratiška ir decentralizuota šalis – kada kitos valstybės apsiriboja vienu iškiliu vardu, mes galime didžiuotis mažų mažiausia penkiais.
Turbūt daugiau nei penkiais. Teko skaityti, kad Norvegijos kino institute yra 340 oficialiai užsiregistravusių režisierių. Galbūt galėtume panagrinėti šio reiškinio priežastis: šis skaičius yra toks įspūdingas todėl, jog susidomėjimas kinu Jūsų šalyje yra nepaprastai didelis, o galbūt norvegai yra labai kūrybingi.
Ar tiesiog nacionalinio kino politika yra labai subalansuota?
Manau, šis skaičius yra toks didelis pirmiausia dėl to, kad esame tokie demokratiški ir decentralizuoti. Kiekvienas gali kurti filmus. Kino edukacijos sistema yra puikiai išplėtota. Prie to prisideda ir Aukštoji kino mokykla, kuriai dar tik dešimt metų. Anksčiau egzistavo tik atskiri fakultetai kituose universitetuose.
Turėjo įtakos ir tas faktas, kad televizija Norvegijoje išpopuliarėjo gana vėlai, bet kartu ir labai greitai. Pirmasis komercinės televizijos kanalas buvo įsteigtas 1992 metais. Nuo to laiko iškilo daug privačių produkcijos kompanijų ir kituose televizijos kanaluose. Mokyklose taip pat šiuolaikinėms informacijos technologijoms yra skiriamas didžiulis dėmesys. Žinoma, valstybės vykdoma kino politika daug ką lemia.
Vienas iš svarbiausių mūsų tikslų – padėti trumpametražių filmų režisieriams. 340 narių yra tikrai daug, bet nemaža jų dalis yra sukūrę tik vieną ar du trumpametražius filmus. Mūsų kino instituto nariais gali tapti tiek autoriai, tiek, sakykim, dizaineriai ar reklamos srityje besidarbuojantys kūrėjai.
Kinas yra tik tam tikra integracinė dalis. Neturime specialios kinematografininkų sąjungos su griežtais nuostatais, teigiančiais, kad yra privalu sukurti tris trumpametražius, vieną vaidybinį filmą ir tik tada tapti nariu. Akademinio skirstymo šiuo atveju nėra. Štai kodėl mūsų narių yra tiek daug.
Minėjote Aukštąją kino mokyklą, kuriai dar tik dešimt metų ir kuri yra nepaprastai svarbi jaunų kino talentų ugdyme. Prie Norvegijos kino perversmo turbūt prisidėjo ir naujos kino mokyklos Lilehameryje atidarymas? Kokia šios mokyklos įtaka Norvegijos kino industrijai?
Lilehameris yra už trijų valandų kelio nuo Oslo. 1994-aisiais jame vyko Olimpinės žaidynės, o kai jos baigėsi, norėjome efektyviai panaudoti pastatus, ypač tą, kuris buvo pritaikytas televizijai ir žurnalistams. Švietimo ministerija pasiūlė įsteigti čia kino mokyklą, apie kurią mes svajojome daugelį metų. Jie turėjo pastatą, visą infrastruktūrą, pinigų.
Tačiau mes planavome ją įsteigti Osle, kur yra kino teatrai, laboratorijos, garso įrašų kompanijos. Ministras mums pareiškė: jei nenorime steigti šios kino mokyklos Lilehameryje, idėją tada tektų išmesti į konteinerį. Tokios konkrečios derybos greitai viską išsprendė. Mokykla atvėrė duris 1997-aisiais.
Stengiamės, kad ji būtų žinoma tarptautiniu mastu. Dabar joje funkcionuoja septyni fakultetai, tarp kurių yra režisūros, scenarijų rašymo, garso režisūros, produkcijos, montažo, o neseniai atsidarė ir produkcijos apipavidalinimo bei dizaino katedros.
Ilgainiui tos trys valandos tarp Oslo ir Lilehamerio tampa trumpesnės ir trumpesnės. Ir viename, ir kitame mieste yra oro uostai, tad susisiekimo problema tarsi ir neegzistuoja.
Per keletą metų Lilehamerio kino mokykla išugdė nemažai asmenų, įdomių kinui.
Kitas dalykas, kuris atsitiko prieš septynetą aštuonetą metų, yra tas, kad mūsų Kultūros ministerija nusprendė, jog privalome kurti daugiau filmų naudodami tą pačią pinigų sumą. Per vienerius metus vaidybinių filmų gamyba išaugo nuo 10 iki 20. Buvo siekiama sukurti sveikesnį, jei taip galima pasakyti, kino verslą. O vėliau prisidėjo ir kino mokykla su savo studentais.
Pasikeitė istorijos – jos tapo šiuolaikiškesnės, prodiuseriai ir režisieriai sukūrė „žvaigždžių“ sistemą, kuri leido kine atsiskleisti daugeliui jaunų, talentingų aktorių. Vienas pavyzdžių – „Scanoramoje“ rodytas filmas „Atšalę priešpiečiai“, kuriame galima pamatyti visas norvegų kino žvaigždes.
Sunkiausias klausimas – kaip pritraukti auditoriją, nes devyniasdešimtaisiais buvo kuriama daug įdomių vaidybinių juostų, tačiau susidomėjimas svyravo tarp 5–6 proc. Dabar šis skaičius išaugo iki 20.
Sakėte, jog Norvegijos Kultūros ministerijos sprendimu, yra kuriama daugiau filmų, nors metų biudžetas nepasikeitė. Šiuo atveju turbūt didesnis dėmesys yra skiriamas bendros gamybos filmams su kitomis Europos šalimis?
Nemanau, kad esame tokie protingi bendros kino gamybos srityje. Egzistuoja koprodukcijos fondas, skirtas Švedijos, Danijos, Suomijos, Islandijos bei Norvegijos kinematografo vystymui. Televizijos fondas taip pat daug prisideda, bet švedai bei danai mus lenkia: jie bendradarbiauja ir su Vokietija, Prancūzija.
Mes taip pat to siekiame, bet iki šiol norvegų prodiuseriams bendra gamyba tebėra didžiulis iššūkis. Juk Norvegija nėra Europos Sąjungos dalis, be to, pačioje šalyje finansavimas kinui yra pakankamai geras.
Norvegams nėra taip aktualu kaip, pavyzdžiui, islandams, atsiverti Europai ir kurti bendros gamybos filmus. Kita vertus, mes taip pat esame Europos kino sistemos nariai: priklausome Europos kino paramos fondams „Eurimage“ bei „Media“.
Išskirtinį dėmesį, rodomą nacionaliniam kinematografui Norvegijoje, turbūt apibūdina ir tas faktas, jog be Norvegijos kino instituto dar veikia nacionalinio kino fondas, o taip pat kino finansavimu ir sklaida rūpinasi Norvegijos Kultūros ministerija. Kuo ypatinga šių trijų institucijų veikla?
Šiais metais Norvegijos Kultūros ministerija, kuri taip pat rūpinasi žiniasklaida, bažnyčia, sportu, vadovaujama pono Trondo Giske`o, nusprendė sujungti kino fondą bei kino institutą. Nuo balandžio 1-osios esame viena institucija, kuri taip pat rūpinasi kino plėtra.
Nuo tos pačios dienos, kino instituto archyvas buvo pertvarkytas ir perkeltas į nacionalinę biblioteką. Mes remiame kino filmų gamybą, platinimą, rūpinamės tarptautine, kaip ir nacionaline sklaida, dalyvaujame kino festivaliuose, rengiame kino savaites. Bendradarbiaujame su Norvegijos ambasadomis įvairiose šalyse, taip pat su užsienio reikalų ministerija.
Turime ir kino namus su muziejumi, sinemateką, tačiau viskas, kas susiję su kinematografo plėtra, produkcija, reklama, yra vienos valstybinės institucijos rūpestis.
Padidėjus kino gamybos mastams, taip pat į nacionalinį kinematografą įsiliejus jaunajai kartai turbūt keitėsi ir kino kalbos principai, pasakojamos istorijos?
Nuo 2001 metų pasirodė daugybė filmų, pasakojančių apie jaunuolius, gyvenančius mieste. Beveik nebeliko kaimo gyvenimo apybraižų, literatūros kūrinių ekranizacijų. Vietoje didelių epinių istorijų, kurias mėgo kurti Liv Ulman ar Bilis Augustas, atsirado nauji žanrai, pavyzdžiui, siaubo filmai, detektyvai, kurių niekada nebuvo prieš dešimt ar dvidešimt metų.
7–8 dešimtmetyje kiekviena vaidybinė juosta turėjo būti aukšto meninio lygio, labai svarbi, morali, susirūpinusi visuomenės raida. Jaunoji karta taip nesidomi meniniu kontekstu ar moralės problemomis. Jaunoji karta tiesiog nori kurti filmus.
Tačiau literatūrinė tradicija Norvegijoje bei jos kine yra stipri ir ryški. Daug filmų yra pastatyta pagal Nobelio premijos laureato Knuto Hamsuno kūrinius, o dramaturgo Henriko Ibseno įtaka taip pat dažnai minima. Nėra gaila, kada jaunoji karta nusisuka nuo šių vertybių?
Kartais aš irgi taip manau. Tačiau Norvegijoje dauguma rašytojų kuria istorijas kino filmams. Pirmasis buvo Larsas Saabye`as Cristensenas, juo pasekė daugybė kitų rašytojų. Dažnai režisieriai, kurie nori ir gali kurti filmus, susiduria su problema: jiems sunku užrašyti istoriją. Kartais sunku net ją surasti.
Kai prisijungė Johanas Borgenas, parašė daugybę įdomių dalykų, pagal kuriuos buvo sukurti filmai. Tai taip pat yra K. Hamsuno ar H. Ibseno literatūrinės tradicijos dalis.
Ką galėtumėte pasakyti apie kinematografo situaciją Lietuvoje, kokie režisieriai Jums pasirodė įdomūs?
Lietuviai yra puikūs poetinio kino kūrėjai. Režisierių Šarūno Barto ir Algimanto Puipos filmus mačiau daugybėje festivalių užsienyje, taip pat Prancūzijoje. Suprantu, kad tokius filmus yra nelengva parduoti, bet kaip Europos meninio kino dalis jie yra tikrai puikūs.
Lietuva taip pat yra svarbi koprodukcijos šalis tiek mums, tiek Vokietijai, Prancūzijai. Manau, kad kino raida vyksta lygia greta Skandinavijos šalims, tik truputį lėčiau.
Auksė Kancerevičiūtė,
Klasika
