Bekultūris padaras yra fanatikas, baisus žvėris. Užsimaskavęs teiginiais, jis dairosi, daužosi ir trankosi, kad nugriebtų kažką sau. Lietuvoje tuoj bus 300 tūkst. bedarbių, o ministras gauna 7 tūkst. litų, teisėjai išsimoka 2 tūkst. priedų. Ar jie mirtų badu, nepasiėmę tų pinigų, klausia „Respublika“?
Valdininkų papuvusia dvasine kultūra ir jų siautėjimu, tautos nuvarymu nuo knygos piktinasi poetas, žurnalistas Algimantas Kaminskas.
Jokiuose partiniuose, visuomeniniuose judėjimuose ar sambūriuose nedalyvaujantis, nesavarankiško vienišiaus gyvenimą gyvenantis panevėžietis rašytojas neseniai leidyklai įteikė romaną „Sopulio akivare“, ant jo stalo jau gula naujo romano rankraščiai.
Stebėdamas dabartinį mūsų šalies gyvenimą rašytojas ieško atsakymo: kas gi vyksta? Ir jam susidaro košmariškas įspūdis, kad per 20 nepriklausomybės metų nutautėjome labiau, nei per baisųjį carizmo šimtmetį.
„Nejau užauginome kartą, kuriai į valstybę nusispjauti? Taip ir įvyko, nes ir valstybė į dalį savo piliečių spjovė. 700 tūkst. jaunų žmonių tėvynę paliko likimo valiai. Argi tai ne didžiulis smūgis valstybei? Per trėmimus Stalinas į Sibirą išvežė 250 tūkst. lietuvių. Mes, būdami laisvi, sukūrėme tokią aplinką, kad žmonės patys išvažiuotų“, - nūdienos skauduliai žeidžia rašytoją.
Visuotinis valdininkų siautėjimas
Daug metų žurnalistikai atidavęs A. Kaminskas teigia, kad valdininkų galybę puikiai atskleidžia žemės perkėlimai. Gamta nesugeba žemės į kitą teritoriją pernešti - mūrinio namo iš vietos pajudinti neįmanoma jo nenugriovus. Valdininkų gebėjimas žemę paversti kilnojamuoju turtu, kad patys iš to pasipelnytų ir užgrobtų gražiausias šalies paežeres, pajūrį ir paupius, rodo begalinį jų godumą ir cinizmą.
Jei valdininkų dvasinė kultūra nebūtų tokia papuvusi, o šviestų kaip sveikas, raudonas obuolys, to nebūtų, įsitikinęs poetas. Kartais jis susimąsto, kaip sustabdyti valdininkų siautėjimą. Ir sako, kad valdžia tarnautų kiekvienam žmogui, į valdininkų luomą reikėtų atrinkti pačius geriausius. Tuos, kurie iš tikrųjų nori valstybei tarnautį, ją stiprinti. Ne tuos, kurie demonstuoja savo pažintis ir landumą.
Dvasios ugdymas užmirštas
Rašytojui skaudu, kad XXI a. pradžioje vis dar yra nemažai šeimų, kur vaikai nėra matę lietuviškos knygos. Jei ne nemokami pietūs mokyklose, klasės dar labiau ištuštėtų. Tik badas išvaro tokių šeimų vaikus į mokyklas.
Kartais A. Kaminskui atrodo, kad mokymo procesas neturi nieko bendra su kultūra, kuri būtų susijusi ne tik su požiūriu į Valdovų rūmų statybą.
„Jei Valdovų rūmų statyba būtų išsirutuliojusi iš tautos dvasinės reikmės, valdžia nedejuotų apie jų statybą kaip didžiausią bėdą. Tuo dejavimu pripažįstama, kad rūmai nėra tautos reikmė, o tik tam tikros grupės poreikis save įmūryti, įamžinti. Jei rūmai būtų tautos reikmė, užtektų kiekvienam lietuviui per metus paaukoti šimtą litų. Tauta Valdovų rūmus pastatytų per keliolika mėnesių“, - lietuvių susitelkimu neabejoja rašytojas.
„Prezidentas prieš pusę metų prakalbo apie būtinybę ugdyti jaunimo patriotizmą. Kvietimas gražus, bet stebint dabartinį gyvenimą susidaro košmariškas įspūdis, kad per dvidešimt metų nutautėjome labiau, nei per baisųjį carizmo šimtmetį“, - apmaudu A. Kaminskui.
Nuvarymas nuo knygos
Rašytojas viliasi, kad ne jam vienam skaudu dėl tautos nušalinimo nuo pagrindinio žmogaus tobulėjimo ir proto lavinimo šaltinio - knygų.
Ar ne todėl, kad knygos per brangios, daugelis jau nebegali jų nusipirkti, svarsto rašytojas ir pateikia iškalbingą pavyzdį: knygynuose pasirodė įdomi knyga „XX a. slaptieji archyvai“. 380 psl. kainuoja 36,80 litus. Greta - rusų leidyklos 520 psl. „Aleksandro II gyvenimas ir mirtis“, kainuoja tik 9,99 litus.
Pasak rašytojo, tokie pavyzdžiai kaukte kaukia apie knygų platintojų banditizmą.
„Argi normalu, kad kūrėjas, sukūręs produktą, dirbdamas namie ir archyvuose, gauna mažiausiai arba nieko? Negana to, jis dar užmoka, kad pats dirbo. Kur dar galima ieškoti didesnės antilogikos? Per ketverius metus parašiau ir išleidau penkias knygas. Neuždirbau nieko. Tai ir yra totalinis žmogaus nuvarymas nuo knygos“, - knygų leidimo ir prekybos verslo užkulisius kritikuoja A. Kaminskas.
Rašytojas pastebi ir dar daugiau: knygynai susivienijo. Rašančiuosius tiesiog siutina, kad jie už skaitytojus nusprendžia, ką parduoti, o ko - ne. Lentynos, pasak A. Kaminsko, užgrūstos subiningų romanų. Tarp jų nėra vietos 100 gramų sveriančiai poezijos knygelei. „Panelė iš susivienijimo tikina, kad žmonės poezijos neskaito. Bet iš kur tai panelei žinoti, jei knygynuose poezijos beveik nėra?“ – klausia autorius.
Genė Silickienė
