Menininkės Kristinos Inčiūraitės gyvenime šiuo metu daug įvykių: personalinė paroda, vaizdo filmų peržiūros, o pavasarį laukia didžioji kino premjera.
Tribūna herojams
– Kas lėmė tokį aktyvų profesinį gyvenimą? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė festivalyje „Kino pavasaris“ savo dokumentinį filmą „7 nuodėmės“ pristatysiančios režisierės.
– Personalinė paroda sostinės Šiuolaikinio meno centre buvo suplanuota prieš metus. Tada dar nežinojau, kad kursiu dokumentinį filmą „7 nuodėmės“.
Parodos ašis yra naujausias mano vaizdo filmas „Išlikimas“, kuris konceptualiai susijęs su kitais pristatomais eksponatais – piešiniais ir nuotraukomis. Pagrindinės „Išlikimo“ herojės Nijolė Sadūnaitė ir Nijolė Oželytė yra buvusios Sąjūdžio aktyvistės, kėlusios Lietuvos atgimimo idėjas.
Jos kalba apie šiandienę ir vakarykštę Lietuvą bei klausia, kas padėtų išgyventi sunkmetį. Ir pačios pateikia religinių, istorinių bei asmeninių pavyzdžių. Tačiau pagrindines viltis sieja su jaunąja karta ir tiki, kad ji sukurs gražesnę visuomenę.
Turbūt vienas iš įspūdingiausių mano eksponuojamų darbų yra didžiulis piešinys ant sienos „Nerimo dienos“. Jis sukurtas bendradarbiaujant su keturiasdešimt vaikų iš Justino Vienožinskio dailės mokyklos.
– Ar save tapatinate su ta naująja karta, apie kurią kalba N. Sadūnaitė ir N. Oželytė?
– Stengiuosi stebėti viską iš šono. Nesusitapatinu su herojais, bet noriu suteikti jiems tribūną. Stengiuosi reaguoti į socialinius reiškinius, kurie vyksta visuomenėje.
Palanki tuštuma
– Manote, kad dabar gera proga menininkams prabilti socialinėmis temomis?
– Sunkmetis menininkui padeda apsispręsti, ką kurti. Socialinė aplinka žmogų skatina kelti klausimus. Netikiu, kad menininkai gali pakurstyti didžiulius judėjimus ar padaryti socialinį perversmą.
Akademinės visuomenės balsas per mažai girdimas, o šiandienis sunkmetis dar neišprovokavo visuomenės kataklizmų. Pastarąjį dešimtmetį viskas tarnavo vartotojiškai visuomenei, užaugo „Akropolio“ karta, kuriai dabar trūksta pinigų.
Ji nežino, kaip leisti laisvalaikį. Atsiranda tuštuma, apie kurią menininkai ir bando kalbėti. Ši situacija palanki žadinti žmonių savimonę.
– Ką manote apie menininkus, kurie gyvena vidiniame pasaulyje ir nesikiša į aplink juos vykstančius įvykius?
– Nemanau, kad tokie menininkai šiandien yra įdomūs. Mane jaudina tai, kas karšta, aktualu. Menininkai dabar turi padėti sudėlioti tam tikrus akcentus.
Kurti dokumentinį filmą „7 nuodėmės“ mane paskatino Kurto Weillo ir Bertolto Brechto 1933 metais sukurtas baletas su dainomis „Septynios mirtinos nuodėmės“.
Sužavėjo B. Brechto mintis, kad menas neturi atspindėti pasaulio, bet privalo kaip plaktukas jį nukalti. Menininkas formuoja požiūrį, pasufleruoja, akcentuoja tam tikrus dalykus. Šiuolaikiniai menininkai turi reaguoti į tai, kas vyksta visuomenėje, prisiimti tam tikrą atsakomybę ir išsakyti asmeninę poziciją.
Sportininkių pavyzdys
– Kaip nusprendėte kurti filmą „7 nuodėmės“?
– Baletas su dainomis „Septynios mirtinos nuodėmės“ buvo parašytas, kai Vokietija ir pasaulis išgyveno ekonomikos sunkmetį ir moralinį nuosmukį. Norėjosi atsigręžti į praeitį ir bandyti bent iš dalies palyginti tą istorinį laikotarpį su dabartimi.
Šis K. Weillo ir B. Brechto kūrinys 2001 metais buvo pastatytas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Pagrindinį susidvejinusios ir nuolat su savimi kovojančios Anos vaidmenį tada atliko Rosita Čivilytė.
Ana keliauja per septynis miestus, kuriuose išgyvena skirtingas nuodėmes. Pasiremdami tuo, mes ir konstruojame filmo siužetą: keliaujame per septynis Lietuvos miestus ir filmuojame dvikovių sporto šakų atstoves, sportininkes, kurios kalba apie septynias nuodėmes.
Tokiu būdu bandome metaforiškai jas susisieti su Anos personažu ir per sportą nupiešti žmogaus vidinį pasaulį – lyg vidinę žmogaus kovą su savimi. Toks herojaus vidinis konfliktiškumas atsispindi ir minėtų vokiečių autorių kūrinyje.
Pagrindinis dokumentinio filmo „7 nuodėmės“ tikslas yra parodyti, kad žmogus gali siekti svajonės ir nugalėti gyvenimo kelyje pasitaikančias nuodėmes sunkiu darbu. Sportininkių pavyzdžiai rodo, kad į gyvenimą reikia žiūrėti optimistiškai.
TIK FAKTAI
K. Inčiūraitė gimė Šiauliuose 1974 metais.
1999-aisiais baigė Šiaulių universiteto Dailės fakultetą.
Dalyvavo daugelyje tarptautinių parodų, tokiose kaip IV „Ars Baltica“ fotografijos meno trienalė (2007−2008 metai), III Prahos bienalė (2007-ieji), II Maskvos šiuolaikinio meno bienalė (2007 metai), BMW. IX Baltijos tarptautinio meno trienalė (2005-ieji) ir kitose.
Ji yra dirbusi meninėse rezidencijose Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Austrijoje, Islandijoje bei Rumunijoje.
2009 metais pradėjo kurti dokumentinį filmą „7 nuodėmės“ – tai jos režisūrinis debiutas kine.
