Važiuojant namo iš tarptautinės konferencijos, vykusios Rygoje, autobuse keleivių gal 10.
Priešais sėdintis arabiško gymio (Artimieji Rytai? Kataras? Turkija?) vyriškis kalba telefonu, ausis užsikimšęs ausinukėmis, todėl negali reguliuoti savo balso ir pusei autobuso porina apie vykusią konferenciją ir derina savo būsimą seminarą Vilniuje. Dešiniau mergina važiuoja iš seminaro Rygoje ir giminei gerokai tyliau (bet netoli, tad kalbos atplaišas girdžiu nenorom) pasakoja apie būsimas keliones konferencijų ir draugų aplankymo tikslais. Iš dešimties trys – į ir iš konferencijų. Kadangi tai, kaip pasakytų Ernestas Parulskis, jau kritinė masė, leidžianti daryti išvadas, tai galima konstatuoti faktą, kad keliaujančiųjų pobūdis gerokai pakito. Prekybininkus ir gimines ima keisti daugiau nei vidurinioji klasė, tiksliau – pasiturinčioji ar mažų mažiausiai ketinanti tapti tokia. Mokslas ir seminarai tapo gerokai svarbesniu verslu už prekių mainus į piniginį jų atitikmenį. Parduodamos žinios.
Bet žinias taip pat reikia tinkamai sutvarkyti, kad neimtum pardavinėti to, iš ko tu iš tiesų uždirbi. Negali atskleisti visų know-how. Todėl paskaitininkai, lektoriai ir moderatoriai dažniau kalba ne apie tai, iš ko jie uždirba ir kaip, o vartodami magiškus buriančius žodžius neva panagrinėja temą. Nors iš tiesų jos gali beveik ir nepaliesti, tik tam tikru abstrakčiu kampu. Ir tokių daugėja visiškai panašiai, kaip daugėti ėmė tų, kurie savo paskaitomis padeda staigiai praturtėti (bet pirma reikia daug jų paskaitoms paaukoti).
Tačiau ką pasiims iš tokių konferencijų jų dalyviai? Na, pirmiausia galės įsirašyti į savo CV, kad dalyvavo tokiame seminare (jaunųjų kultūrininkų CV skiriasi nuo ankstesniųjų tuo, kad vyresnieji ten įrašydavo savo didžiuosius gyvenimo ir kūrybos darbus, ir jų CV užimdavo puslapį, jaunieji – kiekvieną savo kūno ar dvasios pyptelėjimą bet kuriame susitikime, ir taip jų gyvenimo aprašymas pamažu ketina virsti dienoraščiu, betrūksta tik susitikimų su draugais kavinėse). Kiti galbūt bus patenkinti, kad tarptautinei auditorijai papasakojo apie savo įstaigos veiklą (čia įsirašau save). Nedalyvavusieji anksčiau tokiose diskusijose išgirs nemažai naujo. Bet nemažai buvo tokių, kurie teorinę seminaro pusę pražiovavo, ne pirmą kartą girdėdami tai, ką girdėjo dar bent penkiuose analogiškuose renginiuose nuo to laiko, kai kūrybinės industrijos „atvėrė“ mums akis ir argumentavimo krepšelį.
Bet didžiausia tokių renginių žinia yra viena: tu ne vienas. Kartkartėmis besiburiančios ir vis stiprinančios savo pozicijas nevyriausybinės organizacijos namuose dažnai pasijunta vienišos nepaisant augančio jų skaičiaus: jų balsai toli gražu neina į dangų, valdžia jas ignoruoja, žiniasklaida nekreipia dėmesio, ir neišvengiamai ima sėlinti desperacija. Tarptautiniai renginiai nuramina: mūsų pasaulyje daug, mes beveik jėga. Žinoma, jėga ten, kur pripažįstami, t.y. tose šalyse, kur kultūra ar gyventojų laisvalaikis, jų prusinimas nėra paskutinėje vietoje. Bet pokomunistinės šalys seminaruose ir ypač prie pietų stalo žarstosi karčia ironija. Ir ji taip pat stiprina, leisdama tiesti beveik identiškas paraleles.
Taigi:
* Urbonų akcijoms ir protestams atitaria Talino „Naujojo pasaulio“ rajono gyventojai. Kovodami dėl viešųjų erdvių vieną dieną jie anksti ryte nusipirko talonėlius į neseniai įrengtą stovėjimo aikštelę miesto centre ir automobiliams skirtas vietas užėmė savo dviračiais, kėdutėmis ir gėlių vazonėliais. Įstatymiška, legalu ir paveiku.
* Skulptūrinė paradigma „Nuo vamzdžio iki verpstės“ Estijoje taip pat įsitvirtina, tik išraiškos aspektu – beveik diametraliai priešingai: kūrybinių sąjungų ir menininkų protestai dabar pilami ant konkurso dėl Laisvės paminklo (vietoje išgabento kareivio paminklo) rezultatų – mat šį laimėjo milžiniškas, per 20 metrų aukščio obeliskas su stikliniu kryžiumi viršuje,– menininkai ir dalis visuomenės nepritaria šiai taip banaliai išreikštai idėjai.
* Jono Meko vizualiųjų menų centro analogas Latvijoje – Daugpilio tvirtovėje ketinamas įrengti Marko Rothko, gimusio šiame mieste, menų centras. Tikimasi, kad vardas taps prekės ženklu, sukvies daug verslininkų pinigų, ir šalia dailininko paveikslų kopijų bus net 4-6 originalai, jau pažadėti Rothko vaikų. Bet kaip šis abstrakcionisto centras derės prie dabar ten kartais vykstančių folklorinių renginių (kaip fluksisto centras – prie prabangių parduotuvių) – to rengėjai dar nesvarsto.
* Atvirkščias analogas Menų spaustuvei – Ventspilio biblioteka, prilygstanti Guggenheimo muziejaus užmojams. Architektai pasiūlė dar pusiau kuklią pagal plotą biblioteką (savo forma net kiek primenančią Zahos Hadid projektą Vilniuje) su atviromis erdvėmis bendrauti, dirbti savais kompiuteriais bevielio interneto erdvėse ir nedidele koncertų ar renginių sale, bet naftos terminalo miesto vadovai pasakė: tai gal mums nebestatyti kultūros centro ir jūs jį įkurtumėte čia? Ir biblioteka padidėjo trigubai, į vidų sutalpindama ir kino, ir renginių sales, o apdairūs architektai iškart į sąmatą įrašė brangiausias medžiagas, apipavidalinimui pasiūlydami 6000 skirtingų vario lapų – nes sąmatos turi polinkį ilgainiui mažėti. Bet jos nesumažėjo, o krizės ištiktoje šalyje biblioteką žadama atidaryti šių metų liepą.
* Organizuotai Lietuvoje atakai prieš kultūrą, visuomenės skaidymui „už“ ir „prieš“ VEKS‘ą, už ar prieš kitas kultūrai skiriamas lėšas, kvailam dalinimui į „teisingus“ ir „blogus“ menininkus atitaria latvių situacija žiniasklaidoje: kultūrininkai puolami kaip parazitai ant tautos kūno, veltui švaistantys lėšas ir nieko gero nesukuriantys, o krizės situacija tai dar labiau skatina. Po žiniasklaidos atakų tuo pradeda tikėti ir visuomenė, nekalbant apie valdžią, kuri savo ruožtu imasi realių veiksmų stabdyti statybas, mažinti fondus ir dar labiau ignoruoti kultūros reikšmę šaliai ir jos vystimuisi.
* Ir galiausiai eilinį kartą įsitikini, kad valdžia visur yra kvaila ir nieko neišmananti. Tam ji ir valdžia, kad ją keiktum. Todėl nuo to palengvėja, ir iškeliauji iš konferencijos žinodamas, kad tu nesi vienišas ir toliau gali gyventi praskaidrėjusia širdimi. Konferencijos kaip psichoterapiniai seansai.
