Penkiasdešimt penkerių metų veiklos sukaktį švenčiantis Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyrius jubiliejų paminėjo tradiciniu absolventų koncertu, kuris įvyko gegužės 30 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Prieš koncertą buvo įteikti tradiciniai Lietuvos baleto bičiulių draugijos, veikiančios Australijoje, apdovanojimai – šiais metais juos pelnė aštuntokė Grytė Dirmaitė, vienuoliktokai Paulius Roslekas, Andrius Butkys ir Vojcechas Žuromskas bei dvyliktokė Greta Gylytė. Lietuvos baleto legendos Jadvygos Jovaišaitės premija teko vienuoliktokei Kristinai Gudžiūnaitei, itin sėkmingai pasirodžiusiai net dviejuose tarptautiniuose jaunųjų baleto artistų konkursuose Švedijoje ir Prancūzijoje, kuriuose pelnė pirmąsias vietas.
Šiųmetė baleto skyriaus absolventų laida kaip niekad gausi – šešiolika diplomantų specialybės mokė Gražina Dautartienė ir Danielius Kiršys, taip pat mokytojai Audronė Sarokaitė, Jelena Švedaj, Aušra Bagdzevičienė ir kiti.
Koncertas prasidėjo šmaikščiu ir provokuojančiu Baleto skyriaus vadovo Petro Skirmanto klausimu: ką lietuviai mėgsta labiau – baletą ar krepšinį? Kausimą užduoti leido pirmoji Jurijaus Smorigino pagal Ch. Byrdo muziką sukurta kompozicija „Krepšinis“, kurią gana azartiškai atliko šeštosios klasės mokiniai, su pasimėgavimu imitavę stilizuotus krepšinio aikštelėje patiriamų pralaimėjimų ir pergalių judesius.
Tačiau visą koncertą būtų galima pavadinti žinomiausio XIX a. choreografo Marijaus Petipa kūrybos vakaru – programoje dominavo klasikinio šokio meistro sukurtų šedevrų fragmentai, leidžiantys ir absolventams, ir kitiems moksleiviams pademonstruoti įgimtus ir įgytus šokio technikos bei artistiškumo pagrindus.
Pirmoji iš absolventų pasirodė Agnė Drakšaitė, pašokusi variaciją iš Ludwigo Minkaus baleto „Don Kichotas“ Sapno paveikslo. Nors jaunajai šokėjai ir pristigo plastiškesnių pozų, įvairesnių išraiškų, tačiau neabejotinai įsiminė tvirta jos puantų technika, leidusi grakščiai, muzikaliai ir be jokio vargo šuoliukais ant vienos kojos „nutaškuoti“ visą scenos įstrižainę.
Auksė Mikalajūnaitė, pasirodymui pasirinkusi Princesės Florinos variaciją, šoko gana nuotaikingai – vis dėlto matyti, kad klasikinis šokis nėra tikroji jos stichija; kur kas plastiškesnis, organiškesnis atrodė jos kartu su dvyliktoku Žilvinu Beniuševičiumi atliktas ispanų šokis Panaderos iš Aleksandro Glazunovo baleto „Raimonda“ – žavėjo jaunosios artistės lankstumas, judesių išraiškingumas, reikiama nuotaika, kuriai ekspresyviais judesiais, ryškiomis pozomis ir su užsidegimu antrino ir Ž. Beniuševičius.
Pakankamai techniškai, su reikiama nuotaika Lizos variaciją iš Peterio Ludwigo Hertelio baleto „Tuščias atsargumas“ šoko diplomantė Olga Lopatčenkova. Jos kolegė Aušra Krasauskaitė su dvyliktos klasės mokiniu Mariumi Miliausku gana temperamentingai atliko Bolero iš L. Minkaus „Don Kichoto“ – abu šokėjai su užsidegimu perteikė ispanišką choreografijos ir muzikos koloritą.
Temperamento, aistros nestokojo ir Urtė Bareišytė, įsijautusi į jausmingos čigonės Esmeraldos vaidmenį ir pašokusi jau ne sykį baleto skyriaus koncertuose matytą, tik kiek kitaip redaguotą variaciją, prisodrintą sudėtingų sukinių bei ryškių pozų.
Kituose koncertuose įsiminusi, tarptautiniuose jaunųjų baleto artistų konkursuose dalyvavusi ir apdovanojimų pelniusi Rūta Pipinytė baigiamajam koncertui ryžosi pasirinkti Odilijos variaciją iš Piotro Čaikovskio „Gulbių ežero“ – gerai įsisavino ir tinkamai perteikė sudėtingą choreografinį tekstą, tačiau ne iki galo atskleidė dviveidės klastūnės prigimtį. Gerokai daugiau nuotaikos, turiningos ekspresijos šokėja pateikė paskutiniame koncerto epizode – Maurice‘o Ravelio „Valse“, kurio choreografiniame audinyje išsiskyrė aukštais, dramatiškais šuoliais, plačiais, efektingais judesiais.
Sudėtingą duetą iš Adolphe‘o Adamo baleto „Korsaras“ pasirinko Austėja Butėnaitė – ji taip pat yra dalyvausi tarptautiniuose jaunųjų baleto šokėjų konkursuose, pelniusi apdovanojimų. Duetą parengusi kartu su baleto artistu Mantu Daraškevičiumi, šokėja patvirtino savo kaip lyriškos ir muzikalios šokėjos amplua, kuriai geriau sekasi klasikinės choreografijos adagio, tuo tarpu greitosios variacijų dalys nėra stiprioji atlikėjos pusė. Trapios šokėjos linijos, nuotaikingos, nors galbūt kiek vienspalvės veido išraiškos tiko Medoros meilei atspindėti, tačiau jos ryžtą ir temperamentą atskleidžiantys techniškieji choreografinio paveikslo pasažai nebuvo tinkamai akcentuoti. Užtat Vergo energija liejosi per kraštus – M. Daraškevičius pripildė šį choreografinį paveikslą aistringai atliekamų techninių triukų, aukštų šuolių, rytietiškų sukinių ore, „ožių“ ir kitokių gudrybių, įkūnydamas visa tai su šiurkštoka vyriška ar netgi fanatiška jėga.
Diplomantai šokėjai – Naglis Bierancas, Aivaras Nausėda, Artūras Ratiukas, Antanas Tomsonas, Arentas Zamulskis – solo variacijų koncertui neparengė, o mokyklos baigimą pažymėjo pašėlusiais charakteriniais šokiais. Kelių devintokų ir dvyliktokų padedami, jie temperamentingai pašoko indų šokį iš L. Minkaus baleto „Bajaderė“, kurią žiūrovams paskutiniąją šių metų dieną žada Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Kartu su dviem bendramoksliais šiame epizode solo šoko absolventė Kristina Tarasevičiūtė – išraiškinga, energinga šokėja, perteikianti ne tik išorines choreografijos formas, bet ir kuriamo personažo nuotaiką, gebančią prikaustyti žiūrovų žvilgsnį.
Žavingai K. Tarasevičiūtė atliko ir Bakchantės partiją Valpurgijų nakties scenose iš Charles‘o Gounodt operos „Faustas“ – koketiškai viliojo satyrus grakščiais, efektingais šuoliais, ryškiais sukiniais, energingais ir greitais šuoliukais ant vienos kojos bei ekspresyviomis pozomis, visą choreografinę medžiagą apjungdama įsijautimą į atliekamą epizodą demonstruojančiomis veido išraiškomis.
Diplomantai- satyrai su margomis kailinėmis trumpikėmis šoko kiek nerangiai – galbūt buvo galima šioms mitinėms būtybėms suteikti dar daugiau groteskiškų bruožų.
Muzikaliai, gana darniai absolventės Ana Buchovskaja, A. Mikalajūnaitė ir A. Krasauskaitė pašoko poetišką ir svajingą Menadžių šokį.
Diplomantė Julija Adigamova pakankamai gerai įsijautė į Leo Delibes‘o baleto „Kopelija“ pagrindinės herojės Svanildos, išmintingais sprendimais atsikovojusios Franco meilę, vaidmenį – techniškai sunkią Aleksandro Gorskio sukomponuotą variaciją pašoko ryškiai, akcentuodama kiekvieną jos pozą.
Ko gero pirmą kartą baigiamųjų baleto skyriaus koncertų istorijoje į programą buvo įtraukas ir pačių absolventų sukomponuotas choreografinis epizodas – P. Assasis „Tango“ sukūrė ir atliko Modesta Butautytė ir N. Bierancas. Galbūt choreografinė forma ir buvo kiek eklektiška – šokis su puantais leido pasitelkti greitus sukinius, išilgintas pozas, tačiau ne visada derėjo su tango estetika, reikalaudamas kelčių tempimo normatyvų – tačiau šokėjai savo kūrinį atliko labai temperamentingai, su reikiamu artistiniu užsidegimu, kurdami motyvuotai prieštaringą dviejų žmonių – vyro ir moters – meilės ryšį, pagražintą organiškomis duetinėmis kombinacijomis.
Visi Baleto mokyklos „paskutiniokai“ dalyvavo jausmingame ir kiek minoriniame M. Ravelio „Valse“, kurį specialiai pastatė Jurijus Smoriginas – įdomi pasirodė epizodo nuotaika, aistringas tempas, išsivystantis iš ramiai siūbuojančių beveik visą sceną užpildžiusių šokėjų judesių, ir po audringų proveržių vėl nurimstantis. Akvarelės sluoksnius primenanti „Valso“ struktūra solo, duetais ar tercetais užpildė sceną emocingais, muzikaliais gūsiais, išryškinančiais pagrindinę kūrinio mintį – viltingą ir iliuzišką svajonės, tikslo siekiamybę, kurią įkūnijo epizodo solistai – dvyliktokai G. Gylytė (mokytoja Jolanta Grincevičienė) ir Gediminas Bubelis (mokytojas Aleksandras Semionovas).
Šie ir kiti žemesniųjų klasių šokėjai taip pat prisidėjo prie įvairaus koncertinio repertuaro: G. Gylytė išraiškingai, artistiškai pašoko variaciją iš L. Minkaus baleto „Pachita“ pirmojo veiksmo, pademonstravo lengvus šuolius, ryškius, efektingus žingsnius bei šokio teikiamą malonumą. G. Bubelis kartu su klasioke Jekaterina Romankova (mokytoja J. Grincevičienė) parengė Odilijos ir Zygfrido Pas de deux iš „Gulbių ežero“: J. Romankova maloniai nuteikė gražiomis linijomis, tiksliomis, prasmingomis pozomis, epizodo dramaturgiją ryškinančiomis veido išraiškomis, atskleidžiančiomis juodosios gulbės užmačias. G. Bubelis pasirodė ne tik kaip neblogas partneris, bet ir nemažai žadančių techninių davinių – lengvo, aukšto šuolio, plataus žingsnio – savininkas.
Išbaigtumu, techniškumu, kryptingai modeliuojama klasikinio šokio estetika jau ne pirmus metus dėmesį atkreipia vienuoliktokės K. Gudžiūnaitės (mokytoja Beatričė Tomaševičienė) pasirodymai – koncerte ji šoko P. Skirmanto sukurtą „Amazonę“ bei sudėtingą Auroros ir Dezyrė Pas de deux iš P. Čaikovskio „Miegančiosios gražuolės“. Švytinti, tačiau santūri ir susikaupusi adagio, variacijoje ir kodoje K. Gudžiūnaitė tikslias, gracingas pozas bei nepriekaištingus sukinius papildė ir palaipsniui augančia šventiškos nuotaikos dramaturgija. Jaunajai šokėjai talkino Romas Ceizaris, kuris patikimai prilaikė partnerę, padėjo atsiskleisti jos tvirtų piruetų grožiui, taip pat tvarkingai pašoko variaciją, kaip visad atkreipęs dėmesį lengvais, sklandžiais šuoliais ratu.
Absolventų vaikinų skeptišką požiūrį į solo variacijas su kaupu kompensavo vienuoliktokai P. Skirmanto auklėtiniai. P. Roslekas šoko Mėlynojo paukščio variaciją iš „Miegančiosios gražuolės“ – daug žadantys jauno šokėjo šuoliai, lengvi sukiniai prašosi daugiau dėmesio skirti išbaigtesnėms pėdų linijoms; šios savybės buvo matyti ir jo atliktoje variacijoje iš „Pachitos“. A. Butkys gana tvirtai pašoko solo epizodus iš „Venecijos karnavalo“ bei „Markitanės“ – jis ne tik ištvermingai stengėsi nugalėti techninius šių sudėtingų variacijų sunkumus, bet ir mėgino kurti epizodų nuotaiką, retsykiais apdovanodamas žiūrovus paperkančiomis šypsenomis. V. Žuromskas pašoko poetišką monologą iš „Silfidžių“ bei nuotaikingą „Gėlių šventės Džencane“ variaciją – jau kelintą kartą jis atkreipia dėmesį puikiai valdoma keltimi, pėdos forma, minkštais, tyliais šuoliais, kol kas dar mokykliškai santūriais, tačiau skatinančiais tikėtis gražios šio šokėjo ateities.
Skaidrus, nuotaikingas, gerai pašoktas buvo ir dviejų Amūrų – G. Dirmaitės ir Viktorijos Šibakovskytės (mokytoja G. Dautartienė) – duetas, išradingai sukomponuotas pagal L. Minkaus „Don Kichoto“ variaciją.
Vienuoliktokės merginos – Ieva Sventickaitė, Margarita Simonova, Vaida Šniurevičiūtė ir Julija Turkina (mokytoja B. Tomaševičienė) – pirmą kartą atliko Odaliskų šokį iš A. Adamo „Korsaro“; ilgoką epizodą su tirmis variacijomis moksleivės šoko gana nuotaikingai, pakankamai darniai, nors variacijų formas dar derėtų šlifuoti.
Šalia šio M. Petipa šedevro premjeros – keletas naujų šiuolaikinės choreografijos kūrinių. Mokytojos Beatričės Tomaševičienės „Flamenko improvizacija“, kurią atliko vienuoliktokė I. Sventickaitė, pasirodė kiek pretenzinga, šokėja kartais painiojosi įmantraus drabužio uodegoje, klasikiniai judesiai, atliekami su puantais, menkai derėjo prie juslingo kraipymo klubais. J. Smorigino septintokėms (mokytoja Jolanta Liaugminienė) pastatytas „Labas rytas – labanakt“ pasirodė kaip mokomojo pobūdžio etiudas, skirtas įtvirtinti tam tikras žemesniųjų klasių programoje įgyjamas šokio technikos bei artistiškumo žinias.
Žvelgiant į visą būrį Baleto skyriaus absolventų, prieš akis iškyla buvusiųjų koncertų vaizdiniai. Ne vieno šokėjo kūrybinį kelią ko gero pakoreguos nuo jų svajonių nepriklausančios aplinkybės. Su mažais šokėjais siejamas jų tėvelių, pedagogų, žiūrovų viltis keičia subrendusio žmogaus kūną ženklinanti prigimtis ir tik nuo pačios gamtos priklausančios jo savybės. Išsiplėtus Lietuvos šokio žanriniam spektrui, labai norėtųsi daugumą gražios jubiliejinės laidos absolventų matyti, siejant savo biografijas su šiuo menu – koks nepraktiškas, trumpalaikis ir varginantis jis beatrodytų.
