Kažkas atsitiko su Algimantu Aleksandravičiumi – sulaukė 50-mečio ir neatpažįstamai pakeitė savo kūrybą. Iki šiol išgarsėjęs ir laurus skynęs kaip portreto virtuozas, dabar jis veržiasi į tą sritį, kurioje įprasta ieškoti kuo tikslesnio, dokumentu virstančio vaizdo.
Tai sritis, kurioje triūsia ne vienas iškilus fotomenininkas ir tarp kurių Algimantas gali pasirodyti šiek tiek bravūriškas, nes jis atsisako ieškoti nuotraukų kultūros paveldo registrams. Tačiau kuo toliau, tuo labiau įsitikini, kad Algimantas ieško to, ko negalėjo padaryti sudarydamas „Lietuvos Tūkstantmečio veidą“.
Atrinkdamas iškiliuosius Lietuvos žmones ir reiškinius, jis tai darė taikydamas ypač griežtus atrankos kriterijus meninių fotografijų kokybei, ikifotografinius Tūkstantmečio šimtmečius paliko aprašyti istorikams. Tada klausėme: „Ką daryti su tais amžiais, kurių fotografija nesiekia, o jie nesistengė patekti net į knygą? Kaip tada sukurti Tūkstantmečio panteoną? Gal fotografuojant bent tai, kur šių nefotografiškų šimtmečių žmonės atgulė – pilkapius ir senąsias kapines, fotografuoti tai, kur dar šiandien galima nujausti esant protėvių šešėlius – piliakalnius ir senąsias bažnyčias, išlikusius medinius ir mūrinius dvarelius ar rezidencijas ir senamiesčių mūrus?“
Atrodo, kad Algimantas ir pradeda vaikščioti po senąją mūsų valstybę ieškodamas jos žmonių, o gal net ne tiek žmonių, kiek Lietuvos veidų, suvokdamas veidą kaip peizažą su šešėliais ir debesų dramomis. Tiesa, ne vienoje pasirodo ir žmonės, ir laikas čia tampa nebe toks svarbus: ar moterys, traukiančios į bažnyčią Barūnuose, ar berniukai, lakstantys dviračiais Medininkuose. Atrodo, kad taip galėjo būti ir prieš šimtmečius.
Šioje parodoje esamo ciklo fotografijos prasidėjo nuo visų šimtmečių žymiausio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos poeto Adomo Mickevičiaus jaunystės pėdsakų paieškų. Nors valstybės nebebuvo, Lietuva poetui buvo tėvynė, kurios vaizdiniai iškildavo prisimenant Naugarduką ir Svitezį, „Vėlinių“ ir „Pono Tado“ pasaulį.
Šio pasaulio paieškos paprastai duoda menkus rezultatus – paveldo arba neišliko, arba jis tiek išdailintas, kad tampa net ne fotogeniškas. Lydos restauruoti pilies mūrai atrodo prasčiau nei ožkos Krėvos griuvėsiuose, jie kažkodėl visai neprimena Gražinos. O juk ji, pasak Mickevičiaus, – galingojo Lydos kunigaikščio dukra, nutekėjusi pas Liutaurą į Naugarduką. Gal todėl parodoje nerasime standartinių Adomo Mickevičiaus paveldo ir įpaveldinimo vietų, gal todėl Algimantas net ir Lydoje ieško kito matymo kampo.
Net poetiškasis Naugardukas pamatomas šešėliuose, o stabtelima netoli Svitezio retai fotografuojamoje Raicoje, kur Adomą Mickevičių mena 1817 m. statyta šv. Barboros bažnyčia bei netoli Korčevo kaime – garsusis filaretų akmuo, prie kurio rinkosi Adomas Mickevičius, Tomas Zanas ir Ignotas Domeika. Stabtelima ir filaretų Jono Čečoto tėviškėje Padaroske ar Ignoto Domeikos Ščiutine. Čia šis pradėjo mokslus, o pijorų kolegijos rūmas tebemena garsiuosius mokslininkus Motiejų Dominyką Dogelį, Stanislovą Bonifacą Jundzilą ar Angelą Daugirdą.
Sustojama, kaip ir Gražina, atvedusi karius, prie Lietuvės (Litoukos) ežero, tarsi vanduo pasakytų daugiau nei išlikę mūrai. Ypač ten, kur mūrų neišliko: apie Radvilų Slucko didybę liudija tik muziejuose esančios garsiosios juostos, panoramos ir miesto planai, o pačiame Slucke – tik Slučės upelis, kaip ir netoliesi Chodkevičių bei Sapiegų Liachavičuose – tik Vedma. Neliko ir Brastos didybės, apie kurią galima spręsti iš Tvano laikų švedų ofortų. Visa senoji Brasta buvo sunaikinta po 1831 m. sukilimo statant imperijos pasienio tvirtovę, žinomą iš Antrojo pasaulinio karo pradžios, bet juk ji mena ir Adomo Mickevičiaus laikus.
Tik Napoleono Ordos graviūrose išliko Chodkevičių Mažeikava, į kurią paprastai užklysti ieškodamas LDK kultūros fenomeno cerkvės Murovankoje. Ji, kaip ir Synkovičių, laikoma gotikinės ir bizantinės architektūros simbiozės šedevru. Napoleonas Orda buvo nupiešęs ir Tado Kosciuškos gimtinę Kosave – jau 1857 m. Vandalinas Puslovskis restauravo legendinio žemiečio namelį, o dabar Kosave gali išvysti dar kartą atstatytą Kosciuškos sodybą ir pamatyti Puslovskių rūmus. Atrandama dar vienos LDK įžymybės Antano Tyzenhauzo gimtinė ir palaidojimo vieta Žaludkas su keistais, regis, kažkokiam filmui pastatytais vartais, už kurių – Četvertinskių rūmai, perduoti Baltarusijos KGB žiniai.
LDK šešėliai – ir Nemirų Iškolde su ankstyviausia provincine gotikine bažnyčia, ir Klecke su dominikonų bažnyčia, kur, regis, niekas nebeprisimena garsiosios pergalės prieš totorius. Gal daugiau LDK aidų Kiškų Liubčoje, Sapiegų Alšėnuose, o ypač Ružanuose, kur per rūmų arką matosi bažnyčia, per Tvaną priglaudusi Vilniaus vyskupijos kapitulą ir šv. Kazimiero palaikus. Dar daugiau aidų Radvilų Mire ir Nesvyžiuje, tačiau vis tiek neapleidžia įspūdis, kad visa Lietuvos Didžioji Kunigaikštija yra tarsi šešėlis, o jos metafora tampa Gardino kapinės. Tiesa, Baltarusija – mums Lietuvoje dažnai užmirštamo LDK paveldo kraštas, tačiau Algimantas panašiai fotografuoja ir LDK paveldą Lietuvoje: Merkinėje ir Kernavėje, Medininkuose, Rokantiškėse ir Siesikuose. Vytautą tarsi mena brydė Senuosiuose Trakuose ir jo fundacija Švč. Mergelei Marijai prieš pat Žalgirį Naujuosiuose Trakuose, o jie patys uždengti sniego, o vaizdas primena grafikos kūrinį. Ūkuose paskendęs ir LDK metropolis Vilnius.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštija – šešėlių, bet ir atminties viešpatijoje.
