Ilgametė radijo ir televizijos laidų vedėja Daiva Tamošiūnaitė-Budrė po pertraukos grįžta į eterį su gyvenimiškas istorijas narpliojančia laida „Tik tarp mūsų“. Ji džiaugiasi galimybe grįžti prie to, ką labiausiai moka.
Eglė RUŠKUTĖ
— Grįžtate į televiziją, o dar visai neseniai lyg ir guodėtės, jog nebeturite eterio, nebeturite darbo. Ar tikėjotės tokių greitų pokyčių?
— Kaip man atsibodo, jog visi galvoja, kad guodžiausi ir verkšlenau. Viskas buvo ne taip. Atvažiavo žurnalistė, pasikalbėjome apie dukrą baleriną ir vyrą seimūną, o anonse nuskambėjo: „Tamošiūnaitė dabar bedarbė. Tik Seimo nario žmona.“ Visi žinome, kad anonsui reikia intrigos. Iš tikrųjų aš nei guodžiausi, nei ką. Visos televizijos ir taip žinojo, kuo mano gyvenimas tuo metu buvo užimtas. Žinojo, kad aš ieškau galimybių dirbti televizijoje, nes man ten vis dar yra įdomu. Aš ne kartą esu sakiusi, kad norėčiau į eterį sugrąžinti istorijas. Nors niekas dabar negali garantuoti naujojo projekto ilgaamžiškumo, aš džiaugiuosi šia galimybe. Dabar galiu traukti iš savo stalčiuko temas ir herojus.
— Ar naujojoje laidoje ir toliau subtiliai narpliosite žmonių gyvenimus? Ar dar tebeturite tuos sugebėjimus?
— Taip. Tai priklauso nuo požiūrio į laidą ir santykio su herojais. Per kelerius istorijų pasakojimo metus nė vieno priešo taip ir neįsigijome. Bet įsigijome draugų. Ir gana nemažai. Jie net tapo tokiais draugais, su kuriais susiskambini. Pats pasakojimas diktuoja tavo požiūrį. Negalvoji, kaip čia dabar viską papasakoti, kaip išspausti žiūrovui ašarą ar suvirpinti širdį. Tiesiog atsispindi tavo paties santykis. Tau taip norisi pasakoti, tu taip šneki. Tai yra tavo braižas. Ir, žinoma, tas braižas persikels į laidą.
Kalbėsime apie skyrybas, vaikus, gyvenimą ir pragyvenimą, lengvą ar sunkų, kaip neprarasti gyvenimo džiaugsmo, kaip nenuleisti rankų. Juk žmonių, turinčių tokią gyvenimo patirtį, yra daug. Ir nebūtinai jie turi žymius veidus ar vardus. Yra labai daug žmonių, kurie gali šauniai papasakoti ir savo patirtimi pasidalinti. Galbūt tu klausydamasis šitų pasakojimų, žiūrėk, galėsi ir sau kažkokį sprendimo būdą prisimatuoti. Viskas yra labai paprasta. Būtent tokių žmonių mes ieškosime.
Nesakau, kad nebus jokios žinomos pavardės. Bet ta „pavardė“ turės papasakoti ne apie tai, kad vakar gavo žiedelį, o šiandien išmetė.
— Žmones kalbinate ne tik apie džiaugsmingas gyvenimo akimirkas, bet ir apie užklupusias bėdas ar sielos skausmą. Kaip atrasti žodžius?
— Šito nežinau. Iš tikrųjų mane taip pat daug žmonių pažįsta ir mano gyvenimą žino. Aš jiems nesu kažkokia žurnalistė, kuri nori įlįsti į dūšią. Dažnai aš esu žmogus, su kuriuo turi progą susitikti ir pasikalbėti. Jie žino, kad aš esu aš. Mes neieškom skandalų, norim tiesiog pasikalbėti apie gyvenimą, ir niekas mūsų nesibaido. Dar nebuvo, kad sakytų: „Ne, jūsų laidai niekada savo patalų nemėtysiu.“ Tokių dalykų nėra buvę. O mes tų patalų ir nekedenam. Kiek žmogus leidžia, tiek ir pasiimi. Kartais būna taip, kad pradėjus kalbėti ir tam suplanavus skirti valandą, žiūrėk, užtrunki ir pusę dienos.
— Ar neparsinešate svetimo skausmo namo?
— Parsinešu. Būna, ilgai iš galvos neišeina, naktimis sapnuoji. Visaip būna.
Gyvenimo būdo laidos seka žinomų žmonių gyvenimą, o mes taip pat jau turime ratą herojų, kuriais domimės toliau, klausiame, kaip jiems sekasi šiandien. Tačiau tai nėra tiesiog serialo kūrimas. Žmogus jau yra arti tavęs.
— Negalvojate, kad tokiu atveju geriau būtų kalbėti tik apie šviesius dalykus? Juk lietuvių gyvenime to blogio ir taip su kaupu.
— Galvoju apie tai. Ir to labai norėčiau. Ir iš tikrųjų, tą pozityvią gaidą bandysime išgauti. Bet faktas yra tas, kad dabar mes esame tokie liūdni, kad aš net nežinau, ar kada nors tokie buvome. Iš mūsų akių išgaravęs azartas, gyvenimo pakylėjimas, džiaugsmas. Aš neabejoju, kad atsiras žmonių, kurie apie savo sudėtingas patirtis sugebės pasakoti su lengva šypsena, nes aplink per daug nusivylimo. Bet aš ir visos kitos laidą kuriančios moterys stengsimės tą pozityvą iškrapštyti.
— Kodėl nusprendėte herojų ieškoti ir užsienyje? Ar tai paskatino pastarųjų metų emigracijos banga?
— Užsienyje irgi gyvena žmonės. Mano brolis su šeima jau penkerius metus gyvena ne Lietuvoje. O kai peržvelgi giminės, kaimynų ar kurso draugų ratą, nebesupranti, ar kas nors dar čia begyvena. Išvažiavusių laimės ieškoti svetur yra labai daug.
Labai norisi parvežti patirties, nes aš suprantu, kad jeigu mano šeimoje yra išvykusių, vadinasi, ir absoliučią daugumą šeimų tai yra palietę. Argi nėra įdomu pasiklausyti, kaip gyvenasi Airijoje, Anglijoje, Italijoje, Vokietijoje ar bet kur kitur? Žmonės svetur atranda gyvenimą, naują požiūrį, susikuria viską nuo nulio, nors to jau nebesitikėjo. Kodėl apie tai nepapasakojus?
