Neginkime Dievo į medį – Lietuvos keliai yra tikrai neblogi. Netgi labai neblogi. Gal kiek prastesnė situacija su mūsų miestų gatvėmis, kiemais ir stovėjimo aikštelėmis. Ir ant mūsų šalies kelininkų, vos pirmajam ledui tiltus ir kalnelius padengus, paburnoti nevengiame. Tačiau kaip mūsų kelius, gatves ir juos prižiūrinčias tarnybas įvertintų vairuotojai, važinėjantys automagistrale M56 Maskva – Jakutskas. Turistai iš užsienio šį kelią jau pakrikštijo keliais vardais: „Kelias į pragarą Rusijoje“, „Lenos greitkelis“. Kviečiame susipažinti su dešimtos pagal dydį pasaulyje upės Lenos pakrante besidriekiančiu vienu įsimintiniausių kelių pasaulyje.
„Lenos greitkelis“ – maždaug 950 km ilgio kelio ruožas, kuriuo iš Jakutsko Maskvos link ir atgalios važinėja sibiriečiai. Tačiau jei kada tektų važiuoti šiuo keliu, (neduokdie, vasarą), iliuzijas apie jūsų laukiantį platų, erdvų, trans-Sibiro greitkelį ar bent vidutinišką užmiesčio kelią ginkite šalin.
Net ir lietuviškam vieškeliui šią magistralę prilyginti liežuvis neapsiverstų. Taip, „Lenos greitkelis“ neasfaltuotas, nebetuonuotas, net negrįstas skalda. Saugiausia ir patogiausia šia magistrale keliauti rudens ir žiemos mėnesiais, kai kelio paviršius yra įšalęs. Vasarą šis kelias virsta neišvažiuojamu, tarsi miškovežių išmaltu taigos takeliu. Ir, ko gero, tikru rojumi bekelės sporto gerbėjams. Pakelėse stovintys greičio ribojimo ženklai, draudžiantys važiuoti greičiau kaip 70 km/h, vasarą čia atrodo kaip įžūlus pasityčiojimas.
Pavasarį kelias virsta neišvažiuojamu todėl, kad tirpsta žiemą susidaręs įšalas. Kelio paviršius pražliunga ir virsta klampiu purvu, kuriame gylis siekia maždaug iki vieno metro. Būtent dėl šios priežasties kelio neįmanoma padengti asfaltu ar betonu: žiemą asfalto ar betono nenutiesi, nes tokia danga netrukus suaižės, o vasarą kelio padengti asfaltu ar betonu neleidžia kelią dengiantis minkšto ar skysto purvo sluoksnis. Įžiūrinėti vietinės valdžios aplaidumo čia nevertėtų – problemos esmė čia ne pastangose, o aplinkybėse.
Kita priežastis – vasaros lietūs. Vasarą temperatūra čia dažnai viršija +30 ºC, tad ir taip gana sunkiai išvažiuojamas Jakutijos kelias virsta neišvažiuojamu purvo pragaru, kuriame transporto priemonės įstringa ne valandoms, o ištisoms paroms ar net savaitėms. Kito tokio košmariško kelio mūsų planetoje galite ir nerasti.
„Lenos greitkelis“ veda į Jakutską – atskiros istorijos vertą Rusijos miestą. Žiemą Jakutske temperatūros vidurkis siekia -42ºC, tačiau kaip tik šiuo metu laiku susisiekimas „Lenos greitkeliu“ yra patogiausias – kelio danga būna stipriai įšalusi. Tiesa, kelių transportas žiemai įsibėgėjus persikelia ant mirtinai įšalusios Lenos upės ledo.
Bėda ta, kad „Lenos greitkelis“ yra vienintelis sausumos kelias, jungiantis šį miestą su likusiu pasauliu. Tad pavasario potvynių ir vasaros liūčių metu kelio neišvažiuojamumas reiškia, kad Jakutsko gyventojai lieka atkirsti nuo pasaulio – pro miestą nėra nutiesta geležinkelio linija. Tada vienintelis būdas palikti miestą – oro ir, iš bėdos, vandens transportas. Žinoma, jei tik gali sau tai leisti.
Susisiekimą vandens transportu komplikuotas pavasarį, kai upėje gali pasitaikyti neištirpusio ledo lyčių, galinčių pramušti laivo korpusą ar apversti nedidelius laivelius. Be to, dėl pavasario potvynių upės srovė tampa gana audringa. Dėl šių priežasčių pavasarį Lenos upe laivyba nevyksta. Rudenį ir žiemą Leną kausto ledas.
„Lenos greitkelyje“ vasarą susidaro specifiškos spūstys. Automobiliai čia dažniausiai įklimpsta, ir jei jau patekai tokion spūstin, tikėtina, kad čia praleisi mažiausiai keletą dienų. Bėgant laikui, spūstys tęsiasi jau dėl kitos priežasties – degalų stygiaus. Specifinė ypatybė tokia, kad „kamštis“ čia pajuda vos vienu automobiliu į priekį. Nieko nuostabaus, kad 2006 m. vasarą tokioje daugiadienėje spūstyje susigrūdo daugiau kaip 600 transporto priemonių.
Žuvusiųjų skaičius „Lenos greitkelyje“ – itin nedidelis, tačiau iš šios magistralės į medicinos punktus atgabenami susirgę ar išsekę žmonės. Juk susidarius spūsčiai, automobilyje dienas tenka leisti be maisto ir vandens. Buvo ir toks atvejis, kai nėščia moteris dėl spūsties nespėjo sugrįžti į miestą ir kūdikį pagimdė įstrigusiame maršrutiniame autobuse – joks greitosios pagalbos automobilis tiesiog negalėjo privažiuoti.
Kita problema spūstyse – žmonių solidarumo stoka. Pasakojama, kad žmonės jau bijo atvažiuoti gelbėti įstrigusiųjų. Viena statybininkų brigada sykį bandė gelbėti įstrigusiuosius, tačiau kai galiausiai įstrigusieji juos sugebėjo dar ir apkulti, įstrigusieji paliekami likimo valiai. Kadangi šiame regione yra populiaru nepaisyti įstatymų, spūsčių metu čia dažnai išlaužiamos paliktų transporto priemonių (ypač sunkvežimių) durų spynelės, o salonuose ieškoma maisto ar šiltų rūbų. Tad, be maisto, vandens ir degalų, „Lenos greitkelyje“ būtina turėti ir ginklų.
Vasaros mėnesiais Lenos upe veikia susisiekimas keltu. Tačiau skurdžiai gyvenantiems Jakutsko gyventojams toks transportas yra per brangus. Tad vietos gyventojai verčiau renkasi „Lenos greitkelio“ loteriją.
