Keistuolių teatro aktoriai jau pradėjo savo 21-ąjį teatro sezoną ir ruošiasi dviejų kūrybinių dešimtmečių sukakties minėjimui.
„Aš buvau pirmas laisvas paukštis Lietuvos teatrų padangėje. Vieni mane vadino balta varna, kiti tiesiog Albertina, treti abejojo, ar aš išvis paukštis... Aišku viena – atrodžiau aš KEISTAI“, – rašo Keistuolių teatro aktoriai savo internetinėje svetainėje. Lietuvos teatrų padangėje šis keistas paukštis sklando jau du dešimtmečius ir rengiasi švęsti savo nueito kūrybinio kelio sukaktį.
Anot teatro režisieriaus ir direktoriaus Aido Giniočio, 20-metis teatras turi panašumų su jaunuoliu: yra subrendęs, viską išmano apie gyvenimą.
„Tokie šiandien ir mes: viską matome tik šviesiomis spalvomis“, – sako aktorius.
Kartu A. Giniotis juokauja, kad per du dešimtmečius pirmojo privataus teatro Lietuvoje steigėjai dažniausiai ėjo ne rožėmis klotu keliu.
„Nėra namų be dūmų, o dūmų be ugnies. Ugnį, kūrybinę ir visokią kitokią, mes galime įskelti kiekvieną dieną. Be jos nebūna ir atradimų“, - sako Keistuolių teatro direktorius.
Andrius Kaniava (News Bridgepix nuotr.)
Užteko tolerancijos bendram darbui
Keistuolių teatro veteranai Aidas Giniotis, Ilona Balsytė, Darius Auželis ir Andrius Kaniava teigia, kad Keistuolių amplua tapo neatsiejamas nuo jų kūrybos. Nors visi aktoriai turi ir turėjo atskirų kūrybinių ambicijų, I. Balsytė prasitaria, kad džiugu, jog jų trupės neišardė nei ambicijos, nei pykčiai.
„Mums visiems užteko tolerancijos. Net šeimoje žmonės pykstasi, bet daug sunkiau netrenkti durimis ir atrasti pagarbos vienas kitam“, – teigia I. Balsytė.
Buvę kurso draugai sutinka, kad santykis per 20 m. keitėsi stipriai.
„Dabar mums tenka tarpusavyje suderinti savo nuomonę. Kai jaunoji teatro karta svarsto kažkokius kūrybinius klausimus, mes savo nuomonę pasakome pačioje pabaigoje. Ne dėl to, kad mūsiškė būtų pati svarbiausia, bet leidžiam jiems patiems atrasti tinkamą kelią. Kartu mūsų vieninga nuomonė gali būti atsvara“, - svarstė D. Auželis.
Anot A. Giniočio, Keistuoliai savo kūrybinio kelio pradžioje svajojo apie didelius vaidmenis apskritai, apie didelius teatrus ir populiarumą.
„Matėme bendrus dalykus. O šiandien, pavyzdžiui, galiu pasakyti, kad dirbu su genialiu aktoriumi, bardu, scenaristu, pjesių rašytoju A. Kaniava. To prieš du dešimtmečius nemačiau“, - svarsto A. Giniotis.
Pasak A. Giniočio, žmonės, su kuriais pradėjo kūrybinį kelią, dar buvo po mokslų beželiančiais ūsais, o šiandien su jais nueita jau nemaža kelio atkarpa.
Po vienu stogu trys aktorių kartos
Keistuolių teatras šiandien gyvena ne tik jo įkūrėjų ir vyriausiųjų aktorių kūrybinėmis idėjomis. Teatre – jau du jaunųjų aktorių kursai. Vienas iš jų, anot vyriausiųjų Keistuolių, jau irgi senstelėjęs, o visai neseniai prisijungę ir atskirą teatro labaratoriją įkūrę „Atviro rato“ aktoriai aplinką dar tarsi jaukinasi.
Ir Ilona Balsytė, ir Andrius Kaniava užsimena, kad kartais atrodo, jog teatre net per daug žmonių, bet sykiu tai ir pasiekimas, ir naujos idėjos.
„Anksčiau buvome greičiau grupė žmonių, kurie vaidina, o ne teatras. Prisijungus jauniesiems kolegoms galėjome sau leisti ir tikrą teatrinį repertuarą“, - sako A. Giniotis.
Teatro direktorius įsitikinęs, kad kiekvienam teatrui reikalingas jaunas kraujas.
„Praeis kažkiek laiko ir jie mus pasivys bei pralenks. Ir dabar stovėdamas scenoje su kai kuriais kolegomis žaviuosi jų darbu. Štai Dalius Skamarakas stovi kartu scenoje ir žaviuosi juo, kai scenoje jis dirba geriau negu aš.
Tai labai įdomi ir džiaugsminga patirtis. Kiekvienas žmogus nori, kad jo pradėto teatro idėja turėtų savo tąsą. Ir viltys yra su tais žmonėmis“, - prispažįsta A. Giniotis.
Jam pritaria ir D. Auželis. Pasak aktoriaus, jaunieji kolegos ir geriau dainuoja, ir šoka, ir groja.
„Žvelgiu dar optimiškiau, nes jaunoji karta visa galva pranašesni už mus, kai buvome tokio amžiaus“, - lygina aktorius, ne vienam vaikui pažįstamas kaip medkirtys iš filmo bei spektaklio „Smaragdo miesto burtininkas“.
Jaučiasi kaip namuose
D. Auželis sutinka, kad Keistuolių teatro gyvavimas nuolat tarsi rodyklė šaudavo tai žemyn, tai į viršų.
I. Balsytė teigia, kad nevertintų teatro pagal jo finansinius svyravimus.
„A. Kaniava yra teisingai pastebėjęs, kad mūsų geriausi kūrybiniai ir finansiniai laikotarpiai nesutampa“, - juokiasi I. Balsytė.
D. Auželis mini ir kompromisus su komerciniais pasiūlymais. Dėl finansinių klausimų, anot aktoriaus, iškildavo klausimas – būti ar nebūti ne tik patiems aktoriams, bet ir teatro struktūrai.
„Kai pamatydavom, kad ateina atsiskaitymų banga, taupydavome, bet po vasaros nuolat vėl rasdavome didžiules sąskaitas už nuomą. Ir vėl ratas prasidėdavo iš naujo“, - sako D. Auželis.
Pagal panaudos sutartį patalpas valdantys Keistuoliai nėra iki galo ramūs ir dėl ateities.
„Jei sakyčiau, kad turim tikrus savo namus, meluočiau. Jaučiamės kaip namuose, gyvename kaip namuose, bet negalime būti garantuoti, kad vieną dieną kažkas neateis ir nepasakys: pažaidėt teatrą ir gana“, – mano D. Auželis.
„Negalėčiau pasakyti, kad mūsų teatrą galima vadinti privataus teatro modeliu. Mums daug kur nesisekė, bet be galo daug kur ir sekėsi. Gali būti, kad kitas koks nors teatras nebūtų taip išgyvenęs kaip Keistuoliai. Darydami tai, ką labai norėjome daryti, vis pataikydavome ir į tai, kad to kažkam reikdavo.
Niekada nesistengdavome pataikyti, kad uždirbtume pinigų, arba kurti nežiūrint į nieką. Norėjome kurti vaikams. Nebuvo taip, kad tuo metu išstudijavome visą teatrinę situaciją ir supratome, kad vaikams dabar niekas nevaidina, mes pradėsime. Planuodavom širdimi“, – teatro pradžią prisimena A. Giniotis.
Ir šiandien A. Giniotis nesiryžta įvardinti, kokiai auditorijai labiau skirtas teatras. Anot direktoriaus, vaikams aktoriai vaidins tol, kol matys, kad to reikia. Apgaudinėti auditorijos Keistuoliai nenorėtų.
Vyriausieji Keistuoliai ir šiandien džiaugiasi kartu įgyta kūrybine patirtimi.
„Aš iš karto supratau, kad kiek manęs yra Keistuoliuose, tiek yra manęs kaip aktoriaus. Dabar esu identifikuojamas ir kaip Keistuolis, ir kaip Aidas Giniotis“, - teigia A. Giniotis.
D. Auželis juokiasi, kad „skyrybų klausimas“ niekada galvoje nekirbėjo.
I. Balsytė teigia, kad visas jos suaugusio žmogaus gyvenimas buvo atiduotas Keistuoliams, o pirmąją idėją sukurti teatrą prisimena kaip mintį, jog jis gyvuos bent 100 metų.
„Svarbiausia – darbe ieškoti paslapties. To ir palinkėčiau teatrui“, - šypsojosi A. Kaniava.
Jomilė Juškaitė
lrt.lt
