Norint atsakyti į pastarąjį klausimą, būtina žinoti, kas buvo prieš tai. Kas yra tai/tas? Yra galybė klausimų, kurie neturi faktinio pavidalo. Bet šįkart - turi. Iš pavadinimo aišku, kad bus kalbama apie Norvegiją. Tiksliau – jaukų pietvakarių pakrantės miestą Stavangerį, nešantį šių metų Europos kultūros sostinės vėliavą.
Ne protestas
„Stavanger 2008“ yra bene didžiausias kultūrinis projektas, kada nors įgyvendintas Norvegijoje. Naudodamiesi daugiamilijoniniu biudžetu aukšto lygio menininkai atliko ir vis dar atlieka įvairius procesus, sutraukiančius galybę kultūros ištroškusių žmonių, o renginių gausa atrodo pavydėtina - koncertai atokiuose švyturiuose, Oskaro Koršunovo teatras, įvairios instaliacijos ir kitos įdomybės.
Viskas vyksta, rodos, idiliškai, pakiliai ir gražiai. Taip, kaip ir priklauso kalnuotam Norvegijos landšaftui bei orių gyventojų moralei. Tačiau po 355 dienų visa tai baigsis. Puiki galimybė klausti – o kas po to?
Atsirado paklaususių dar anksčiau. Norvegų menininkas Trondas Hugo Haugenas dar 2005-aisiais prabilo apie projektą „Stavanger 2018“. Nuo pat pradžių jo tikslas buvo pabrėžti infrastruktūros, kuri remtų vizualųjį meną regione, būtinybę.
Tačiau iki šiandien projektas išplėtė savo ribas. Tai nėra protestas prieš Stavangerio - kultūros sostinės projektą. Jis gyvuoja visiškai nepriklausomai nuo pastarojo. Projektui „Ka Då Ittepå“ svarbiausia tai, kas vyks po 2008-ųjų.
Parengė analizę
Kampanijos būta gana sėkmingos, nes 800 nemokamų „Ka Då Ittepå“ marškinėlių ir dar daugiau lipdukų, platinamų po regioną, susilaukė publikos dėmesio. Taip buvo skatinami debatai gatvėse. Dar ankstesnėje projekto fazėje buvo apsiribojama informacija bei konstruktyvia kritika puslapyje „Stavanger 2018.no“ ir bandymais megzti dialogą su regiono savivaldybės taryba.
Beje, parengta gana išsami kultūrinės situacijos analizė Stavangerio mieste ir sudarytas plėtros planas iki 2011-ųjų.
Dabartinė projekto fazė vystoma kuriant reguliarius įrašus didžiausiame regiono dienraštyje „Stavanger Aftenblad“.
Surengta apie 14 renginių – nuo teminių vakarėlių iki architektūrinių dirbtuvių naujam Stavangerio kultūros centrui kurti. O per „Ka Då Sofa“, kai atsakingi asmenys ir politikai buvo sodinami ant odinės sofos „Tou Scene“ kultūros centre debatams, gvildenta nemažai aktualių klausimų. Ketvirtoji fazė bus tai, kas bus po to, po 2008-ųjų. Tada ir paaiškės, ar „Stavanger 2018“ davė rezultatų.
Kai viskas pasibaigs...
Nepaisant skeptiškų nuomonių, bent jau vienas tikslas pasiektas – projektas atkreipė dėmesį į iš pirmo žvilgsnio miglotą klausimą, paskatino diskusijas. Tam, kad kultūra neimtų „merdėti“, kai jau nebereikės taip reprezentuotis, ir kai tarsi nebebus būtinybės stengtis vardan meno, menininkų ir kitų, kurie gali įgyvendinti kultūrinio miesto viziją realybėje. Juk nebebus turistų, atvykstančių su mintimi „pamatysiu Europos kultūros sostinę“.
Pats „Stavanger 2008“ strategijos direktorius Rolfas Noråsas įvardijo projektą kaip svarbiausią šalutinį „Stavanger 2008“ aljansą.
Mintis, paskatinusi rašyti tokį straipsnį: o kas bus po to, kai praeis 2009-ieji ir Vilnius staiga liks nebe būsima/esama Europos kultūros sostine? Jis liks tiesiog Vilniumi, bet jau su ganėtinai neaiškia reiškinių, vis vykstančių ir dar tik vyksiančių dėl kultūros sostinės etiketės ateitimi. Stavangeriui – 59 dienos iki po to. Vilniui – tiek pat, bet iki to.
Kristina Alijošiūtė
