Iš tiesų ištraukos, negalinčios pretenduoti nei į turistinį gidą, nei į išsamesnį Maskvos kultūrinio – plačiąja prasme – žemėlapio tyrinėjimą (kas kur renkasi, kas kiek uždirba, kas kur rodoma), nei į bet kokius dėsnius. Neįpareigojantys užrašai. Neįsipareigokite.
xxx
Maskvoje nebuvau bene 20 metų. Paskutinis ir išsamiausias šios žemės tyrinėjimas įvyko sėkmingai veržiantis į „Pink Floyd“ koncertą. Tada buvo Arbatas, Tverskaja, lietuviška kavinė „Rūta“, Kremlius, Patriarcho (anuomet Pionierių) tvenkiniai – viskas, ko šįsyk (nenoromis) buvo išvengta. „Glamūro“ teikė vien viešbutis ir televizija. Bet neramūs klausimai sau prieš kelionę ilgainiui ėmė rodytis absurdiški: negi išvysiu Maskvą nepasikeitusią, kokių 1992 metų, tik sužydėjusią putinais raudonaisiais? Nesąmonė, ji keičiasi, viskas jau ten kitaip, TV produkcija nieko nereiškia, kaip ir pas mus, ten juk irgi šiokia tokia Europa.
O absurdas sutiko išskėstomis rankomis: Kijevo stotis, metro ir aplink turgų benamiai šunys, lyg gyvos Bulgakovo „Šuns širdies“ iliustracijos. Iki šios stoties – keletas žvilgsnių pro greitojo traukinio, vežančio iš oro uosto, lango: gėlių klomba su kompozicija „Miestas didvyris“, stalininių ir „naujos statybos“ namų kilometrai (kaip ten galima gyventi?) pramaišiui su ultra-super-moderniais dangoraižių veidrodžiais. Pusė „veidrodžių“ ploto atiduotai reklamai: jūsų išsvajotas būstas, bankas siūlo, mes geresni už kitus, prestižinė gyvenvietė. Prestižas – burtažodis, nesvarbu, kur būtumėte. Arčiau Maskvos ar jau joje – menki kukliai besistiebiantys lyg grybukai XX a pradžios namukai su kitu burtu: „Biznis-lanč“. Tik 299 rub. Pigus biznis.
xxx
Prieš mėnesį leidęsis į Kijevo metro stotį iš vienos pusės maskvietis jau neranda įėjimo – taip viskas keičiasi. Ne, ne remontai. Tiesiog kita pusė atidaryta, kodėl – neklausk, taip yra. Eilė prie bilietų kasų, bet skubantis gali nestovėti, jam perpardavinėtojai pasiūlys bilietą 50 kapeikų brangiau. Gal net bus galiojantis. Gali apskritai važiuoti privačiu mikriuku, jei nenori taksi. Bet taksi – tik brangi kankynė, nes kamščiai. Metro – taip pat. Karšta-šalčiau-karšta, triukšmas, tvanku. Maskvietis vaikinukas, studijuojantis teatro vadybą, vis atsiprašinėja: „dabar pietūs, todėl daug žmonių“. „Būna mažiau? – Vėlų vakarą“. Grūdamės, kabinamės, nes durys užsidaro nelaukdamos visų. Ekstrymas, kuris visada su tavim.
Maskvos metro – atsakymas Vilniaus metro, kaip didmiesčio reiškinio ir pasaulėžiūros, šalininkams: romantikai civilizacijos požemiuose išvysta įvairių tipų galerijas, pavargusius ir todėl beveik nieko neslepiančius veidus, jų nukreiptus į save žvilgsnius, rasių, rūbų ir amžių parodas. Visi keliautojai požemiuose labiau pastebimi, nes – a) yra laiko stebėti, b) pro langą žiūrėti beprasmiška, c) objektas nuo tavęs nebėga.
Maskvoje to nėra. Jokio romantizmo, viena tyli isterija-skubėjimas-kančia, tapusi ramia norma. Metro čia – tik transportas, ne daugiau. Suprantama, mes būtume arčiau Londono ir Stokholmo hadų, bet... nekalbėkime apie paviršiaus gyvenimo sujaukimą ilgiems remontų ir uždarų gatvių, griaunamų namų metams, kalbėkime apie romantiškus paveikslus: kokie žvilgsniai mus pasitiktų mūsų galimame metro? Kiek rasių? Kiek apdarų – neuniformų? Kiek požemio orfėjų su gitaromis? Taigi. Gal visgi geriau – egzotiškos (nes jau esi urban-pragare), nors ir trumpos, ekskursijos po svetimus požemius?
xxx
Piteriečiams Maskva – kita galaktika, sako jie. Kai paklystame, klausia jie. Taip geriau, galvoju. Nes prisimenu savo lengvai identifikuojamą baltiškąjį akcentą ir Rusijos statistiškai deklaruojamą nemeilę Pribaltikai. Bet kai paklausiu pats, nusiraminu: „iki fenios“ jiems tas tavo akcentas, jie klauso, ko tu klausi. Ir maloniai atsako.
Atsako ne maloniai – su nuoširdžiu susirūpinimu, kad tik tu rastum. Keistai žinodami visas reikalingas kultūros įstaigas. Prie Gribojedovo paminklo geriantys (ten visada atviras gatvės baras?) jaunuoliai, kuriems pagal išvaizdą ir statusą tikrai neprivalu būtų žinoti, kur yra „tabakierka“, atsako GPRS-iniu tikslumu: tiesiai, į kairę Charitonjevkij pereulok, ir tada į dešinę Čaplygino gatvė.
Tabakovo studijoje Mindaugo Karbauskio spektaklis. Reklamai galima būtų parašyti – paslaptingiausias lietuvių režisierius, kurio spektaklius adoruoja pusė Maskvos, skirdama jam vis po „Auksinę kaukę“, ir kuris (vadybininkai kalba) kategoriškai atsisako vežti juos į Lietuvą. Kodėl? „Teisingai daro, – kadaise atsakė man Maskvos teatro kritikė,– pas jus jį sunešiotų“.
„Kai aš gulėjau mirties patale“ – jo pirmasis spektaklis „Tabakierkoje“, pastatytas prieš ketverius metus. Faulkneris scenoje – beveik neįsivaizduojama. Ypač kai jis, atrodo, bus užmuštas amerikietiškos provincijos buities – nuo fermerių languotų marškinių iki odinių kelnių ar džinsų. Tokie kostiumai tinka tik pigioms komedijoms. Bet autorius lieka gyvas: atvirkščiai, buičiai skiriamas pagrindinis vaidmuo – pasviros mažõs, bet gilios scenos grindys, medinių suolų stumdymas, laikrodžio garsai. Ir nuolatos užkulisiuose kalamas karstas. Mirštančios motinos jau beveik nėra, ją – nebegulinčią ant suolo – tik tariamai dukterys glosto, o jos vėlelė visada skraidžioja tarp visų ir nebyliai dalyvauja pokalbiuose. Melžiama karvė (pirštų barbenimas į pieno kibirą), sieninis laikrodis virsta karstu – ir viskas ramiai, neprikišamai, tvirtai. Pirmos dalies „egzaminas“ paneigia bet kokias maskvietės kritikės prognozes.
Antra dalis, deja, ne. Gal jau aktorių, ketverius metus vaidinančių, nesukontroliuoja, gal nuolatiniai anšlagai išpaikina – bet viskas pavirsta pigia estrada, kurioje nedovanotinai soluoti pradeda motina – scenos žvaigždė Jevdokija Germanova. Prikišamai demonstruodama, kaip ji subtiliai moka vaidinti. Paskui ją ir kiti. Nusilenkimai – teatrališkiausi. Piterietė išeina iš spektaklio spjaudydamasi, bet prisiminusi, kad kalba su režisieriaus žemiečiu, dar bando pasitaisyti. Bet po to nusiramina, nes kalbame apie teatro žemę.
xxx
Oficialioji, blizgioji Maskva – viešbutyje. Keturi gigantiški 27 aukštų blokai-viešbučiai: „Alfa“, „Beta“, „Vega“, „Gama“. Verslo centrų, konferencijų salių šimtų kambarių artilerija. Siuvantys verslininkai su prabangių kostiumų „specofkėmis“. Ševčiuko apdainuoti „berniukai-mažorai“. Blondinės už baro. Gyvenimas verda. Bet vietoj malonių paaiškinimų – draudimai. Registraciją reikia atnaujinti kasryt, o už rakto-kortelės permagnetinimą paprašoma 2 rub. Bet koks barjeras suteikia už jo stovinčiam galios, ir čia ji naudojama visur. Nugalima visada. Pinigais.
Pusryčių salė. Skamba tylus Mozartas. Jį staiga garsiai pertraukia beveik vestuviniai vargonėliai. Už jų sėdinti avietinės spalvos megztuku ir minisijonėliu „pianistė“ pailsėjo ir toliau darbuojasi. Kai ji pavargsta ar išeina parūkyti – galime paklausyti tylaus Mozarto.
Šalia daugelio restoranų labiausiai reklamuojamas „Fargo“. Įdomu, ar jį pavadinusieji matė Cohenų filmą apie nykiausią ir absurdų kupiną Šiaurės Dakotos miestuką?
Televizija transliuoja reportažą, kaip NTV kanalą jų 15 metų proga aplankė Putinas. Direktorius pasakoja, kad naujas žiūrovas jau išauklėtas ir amerikietiškiems filmams sunku įsiterpti į rusišką aplinką. Padėkoja, kad Putinas niekad nieko nedraudė. Pagrečiui su premjeru abu kalba apie įsigytą skaitmeną (cyfra), vartoja kitą televizinės leksikos žargoną. Finale Putinas paklauso ir pamoko: „Svarbu, kad kontentas būtų“.
O į kažkur su treningais bėgiojančio prezidento sveikinimą žurnalistas atsako nuostabiausia retorika: „Jūs visuomet buvote opozicijoje tam, kam opozicijoje buvo ir NTV“. Vėliau pakonkretina – gyvenimo negerovėms, parsidavėliškumui, neteisybei. Taip atrodo kadaise buvusios iš tiesų opozicinės TV gimtadienis.
xxx
Milijonai mašinų, bene 20 milijonų gyventojų, milijonai nesibaigiančių namų. Pakeliui į Vnukovo oro uostą – kita virtinė namų, vienas rajonas baigiasi, lyg ir priemiestis, bet miestas vėl išauga Gagarino rajonu, dar kitu, dar ir dar. Vnukovo oro uostas žmonių nelaukia – jis, atrodo, įtraukia pro metalo detektorių kiekvieną įeinantį, o tada jau manykis. Tarptautiniai skrydžiai – Taškentas, Jerevanas, Štutgartas. Ar iš čia į Vilnių? Nežinau, gūžteli uniformuota patarnautoja, gal. Registracija turėtų prasidėti, bet neskelbiama. Ar čia registruojama? Taip, sako darbuotoja, tik va monitoriaus ekranas niekaip neužsidega – paaiškina ir priregistruoja. Filosofiškai nusiteikęs suomis paaiškina – gyvenime juk nebūtina viską suprasti. Taip lengviau neišsikraustyti iš proto. Linkteliu atsisveikinimui už šį šviesųjį dao apreiškimą. Ir išsikraustau iš Maskvos.
