Po „Pano labirinto“ režisieriaus Guillermo del Toro pavardė linksniuojama visur – ir kino spaudoje, ir specialiuose interneto portaluose ir bloguose. Su šiuo kol kas neišsenkančios fantazijos kūrėju yra siejami ambicingiausi ir keisčiausi projektai (neseniai buvo patvirtinta, kad šis meksikietis režisuos J. R. R. Tolkieno „Hobitą“), tad nenuostabu, jog daug kas trokšta pasinaudoti jo populiarumu.
Filmą „Prieglaudą“ („El Orfanato“) režisavo Juanas Antonio Bayona, bet žiūrovai viliojami marketingine antrašte „Guillermo del Toro pristato...“ (lygiai kaip „Quentinas Tarantino pristato...“ į viešumą traukia Eli Rothą). Na, o džiugu tai, kad „Prieglauda“ yra verta „del Toro“ prekės ženklo.
Filme pasakojama apie šeimą, kuri nori atkurti seną našlaičių prieglaudą. Laura (Beleén Rueda) (toje pačioje prieglaudoje ir išauginta), jos vyras Karlosas ir sūnus Simonas atsikrausto į seną namą, panašų į visų siaubo filmų senus namus. Laura stengiasi kompensuoti savo vaikystės praradimus stipria meile sūnui. Berniukas jaučiasi vienišas dideliame name, todėl prisigalvoja įsivaizduojamų draugų, nors tėvams atrodo, kad tokioms nesąmonėms Simonas jau per didelis. Netrukus name pradeda dėtis (o kaipgi kitaip?) keisti dalykai: pirma, pasirodo keista viešnia, kuri viską žino apie berniuką, vėliau Simonas prisipažįsta sutikęs naujų draugų, kurių vienas dėvi šiurpią, kaliausę primenančią kaukę. Galų gale berniukas dingsta.
Motinos pastangos rasti savo sūnų ir yra pagrindinė „Prieglaudos“ tema. Ji rafinuotai dėliojama klasikinio siaubo filmo fone. Akivaizdu, kad be siaubo klasikos, režisieriui J. A. Bayonai nemažą įtaką darė jo tėvynainio Alejandro Amenabaro filmas „Kiti“, bei visame pasaulyje išpopuliarėję „J-Horror“ filmai, naudojantys „motinos ir vaiko“ formulę.
Baugią atmosferą filme kuria klasikiniai veiksniai: apleistas namas, paslaptingos žmogystos, kažkur šalia esantys mirusieji, bet režisierius šias gąsdinimo priemones naudoja atsargiai ir saikingai. Daugiausiai įtampos ir noro užsimerkti ar bent užtildyti garsą sukelia žaidimo, į kurį Laurą įvelia anapusinės jėgos, procesas. Ypač man patiko B. Rueda (atsimenate ją A. Amenabaro „Jūros gelmėse“) – jei būčiau K. Stanislavskis, drąsiai pasakyčiau: „Tikiu“. Kaip tai padarė Ispanijos kritikai, suteikę filmui septynis „Goya“ apdovanojimus.
