Jai tinka prancūzų kalba, nors ji beveik nieko prancūziškai nesupranta. Tinka Patricijos Kas (Patricia Kaas) dainos pavadinimas „Mergina dainuoja bliuzą“, kurią atlieka ir pati. Jai tinka ir šaržas, ir ofortas, tinka ir monotipijos technika atlikti paveikslai. Tinka jiems ir pavadinimas, pasiskolintas iš jau minėtos dainos.
Visa tai tinka Editai Suchockytei: ji ir dainuoja, ir paišo. Jos paroda „Mergina dainuoja bliuzą“ jau kuris laikas veikia sostinės galerijoje „Actus Magnus“. Savo balsą ji parodė ir per parodos atidarymą ‒ dainavo prancūziškai, angliškai ir net rusiškai, atskleisdama ir savo santykį su šiomis kalbomis. Mat viena jos močiutė buvo tikra prancūzė, nors giminėje būta ir graikiško, ir rusiško kraujo intarpų. Na, nebent dėl angliško dėmens Edita neturinti jokių žinių, bet šią kalbą iš užsienio moka geriausiai ir tai patvirtino seniai, prieš gerą dešimtmetį, kai jai teko dainuoti užsienio šalyse, Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose.
Beje, patikrinta ir tai, kad jai tinka tiek mokyklinė, tiek pramogaujanti auditorija. Jau daug metų E.Suchockytė Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje sėkmingai dėsto dailės pagrindus, o laisvalaikiu dainuoja sostinės kavinėse, kur lankytojai ją tiesiog lepina komplimentais.
Kadangi gražiausios dainos esti apie meilę, o Edita renkasi būtent tokias, ši tema neišvengiamai sūkuriuoja ir jos kūriniuose. Kaip kad meilėje niekada nebūna aiškumo, taip ir jos monotipijose pakanka „dūmo“, slapstančio autorės minties galus. Dailininkei patinka neryškūs tonai: „Man patinka, kai reikia į paveikslą atsidėjus žiūrėti. Kai kūrinys įtraukia, giliai įtraukia. Man patinka, kad ne viskas matosi“. Gal dėl to, sumeti, jai tokia graži ir prancūzų kalba, kurią gali išdainuoti, bet negali išversti, nors dailininkės galvoje jau kalasi mintis, kad reikia vieną gražią dieną pasiryžti ir imtis mokytis šios užburiančios kalbos.
Ir laumžirgio siluetas paveiksluose, matyt, tik tam, kad dar daugiau suteiktų paslapties. Iš pradžių norėjusi jo vardą duoti parodai, bet viršų paėmusi meilė, daina.
„Kai paišau, jaučiuosi truputėlį daugiau vyras, kai dainuoju ‒ truputėlį daugiau moteris, ‒ sako E.Suchockytė. ‒ Kartais kyla klausimas, ko aš labiau noriu ‒ dainuoti ar piešti, bet, manau, tokio klausimo negalima sau užduoti. Tai tolygu klausti motiną, ką ji myli labiau ‒ sūnų ar dukterį“...
Editai toks klausimas negali kilti, nes kol kas ji turi tik dukterį. Jai septyneri, ir jai mama, beje, nėra dainavusi lopšinių. Apskritai buvo laikas (Editai jis atrodo labai ilgas), kai ji piešė, bet nedainavo („kai nedainuoju, labai blogai jaučiuosi, sulaukėju“). Lopšinių nedainuoja nė dabar, bet dukra kartais prašo ir išprašo jos dainų prieš eidama į lovą. Tada Edita užsideda ausines ir pagal muziką tol repetuoja, kol mažylė užmiega.
„Laumžirgis yra labai gražus, ‒ grįžta dailininkė prie kūrybos, ‒ jis įkrito į galvą taip pat netikėtai, kaip prieš kelerius metus balandžiai. Kodėl jų įvaizdis būtent tuo metu šauna į galvą ir įkyriai persekioja, negalėčiau atsakyti, bet kad jo atsikratyčiau, būtinai turiu jį išpaišyti. O kai išpaišau, būtinai turiu kam nors parodyti. Apskritai man reikia žmonių, išėjimų, o mano paveikslams išėjimų reikia taip pat. Ką sukuriu, būtinai turiu parodyti. Būna, kad kai kurie iš jų taip ir nesulaukia parodos, nes kas nors užeina, pamato ir išsineša. Ir šį kartą dešimt darbų daugiau galėjo kaboti ant sienų, bet jie buvo „pamatyti“ anksčiau. Būna, iš pažmonio sugrįžta ne visi. Po praėjusios parodos gal tik trys darbai beliko, kiti buvo nupirkti. Gaila tik, kad monotipijos yra vienetiniai kūriniai ir jų nepatiražuosi kaip oforto“.
Pirmasis laumžirgis nutūpė ant popieriaus lakšto pernai prieš Velykas, („būtent per šventes man ir pavyksta padaryt gražiausius darbus“), o vasarą besėdint pievoje ant jos suknelės nusileido gyvas laumžirgis. Ji prisipažino šio padarėlio kaip pasiuntinio tarp Šiapus ir Anapus simboliką išsiaiškinusi daug vėliau, negu pradėjusi jį piešti. Iš tiesų sako dažnai sapnuojanti Anapusybėn pasitraukusiuosius, nors tarp jų iš artimųjų ‒ tik močiutės ir patėvis; jį sako labai mylėjusi ir jis patarinėjąs net sapnuose, kurie kartais būna net baisoki. Tikrasis E.Suchockytės tėvas žinomas dailininkas karikatūristas Vitalijus Suchockis, su kuriuo išlikę gražūs santykiai, ją paramsto, kai reikia, profesionalo patirtimi.
Dėl vieno E.Suchockytei patarimų nebereikia, daugiausia aiškumo gyvenime jai, sako, suteikusi duktė: „Anksčiau kildavo abejonių, ar reikia, kam to reikia, dabar gyvenimo prasmės klausimų man nekyla. Manau, kiekvienas privalo padaryti tai, kas skirta. Tiesiog privalo. Man yra skirta piešti ir skirta dainuoti. Tą aš ir darau“...
Nors E.Suchockytė mėgsta dainuoti, to niekada nedaro piešdama. Tik pastaruoju metu su pianistu Daumantu Slipkumi rezga planą, kaip per kitos parodos atidarymą surengti mini spektaklį, kuriame jis galėtų groti, o Edita ‒ dirbti prie molberto ir dainuoti. „Visai įmanoma, ‒ sako Edita, ‒ nors įtariu, kad lengva nebus“.
Danutė Šepetytė
